Greta Gudelytė: „Didžiausia iliuzija yra tai, kad mes galime atsikratyti iliuzijų“

Panevėžietė Greta Gudelytė – viena „Apeirono“ teatro įkūrėjų, režisierė, aktorė, performansų kūrėja ir atlikėja, o neseniai pabandė ir rašytojo duonos. Pradžia neabejotinai sėkminga – jos animistinių pasakų knyga „Žiemojimas su mirusiais“ laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą pirmosios knygos konkursą. Pokalbis su jaunąja kūrėja – apie visas jos veiklas ir, žinoma, gimtojo miesto pėdsakus jos gyvenime.

Savo debiutinėje knygoje rašote: negali žengti žingsnio į priekį, nežengęs atgal. Gal taip ir pradėkime? Nuo jūsų pradžios gimtajame mieste, Panevėžyje? Kas šis miestas jums yra dabar?

Pagalvojus apie savo pradžią Panevėžyje iškart aplanko mintys apie kelis istorinius sluoksnius. Manau, skaitytojams, besidomintiems įdomiąja miesto istorija ir kultūra, mano Panevėžys galėtų pasirodyti įdomus. Sakydama „mano“, tikrai nesisavinu šio miesto, tiesiog pažįstu jį tokį, kokį sugėriau per trijų kartų patirtis ir pasakojimus.

Augau istoriniame M. Tiškevičiaus g. 7-ame name. Kodėl istorinis? Jame būta daug istorijų, juk tai vienas seniausių namų Panevėžyje. Jį 1930 m. perstatė mano prosenelis gydytojas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Kazys Gudelis. Priverstinai kovęsis carinėje Rusijos kariuomenėje prieš Austrijos-Vengrijos karius, 1920 m. grįžo į Lietuvą ir kovojo už nepriklausomą valstybę Lietuvos kariuomenės daliniuose Kaune, Vilkaviškyje, Panevėžyje. Dalyvavo žygyje į Vilniaus kraštą. Už kovas apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu ir medaliais. Jei 1930 m. mano prosenelis nebūtų apsigyvenęs Panevėžyje, ir manęs čia nebūtų buvę.

Į Panevėžį atsikraustė, nes pradėjo dirbti apskrities ligoninės gimdymo skyriaus vedėju, vėliau ligoninės vedėju. Žmonės jį vadino beturčių tėvu, nes pas neturtingus ligonius važiuodavo nemokamai, taip pat priimdavo ir namie. Padėjo ne tik ligoniams, bet ir kolegoms. Išgelbėjo nuo mirties areštuotą gydytoją Antaną Didžiulį, kuriam vietoj sušaudymo skirta tremtis į Tauragę. Nuo nacių represijų išgelbėjo gydytojus P. Martynovą, A. Naranovičių, chemikę T. Boldyševą, įdarbinęs ligoninėje laborantais. Namie slėpė žydų šeimas. 1944 m. liepą į Panevėžį įžengus Raudonajai armijai, apkaltintas paminklo nužudytiems gydytojams atidengimu. Tardytas daugiau nei savaitę. Kai prosenelį grąžino namo, jo būklė buvo kritinė, bet atsisakė gulėti miegamajame. Gulėjo savo darbo kabinete, kur po kelių dienų jo gyvybė užgeso ant mano močiutės rankų. Ne mažiau spalvingas šios moters gyvenimas tęsė nuotykių sagą name. Toliau – mamos ir galiausiai mano istorija. Yra toks senas filmas „Valandos“. Jame drama sukasi apie trijų kartų moteris, kurių gyvenimai susiję, o veiksmas skirtingais istoriniais laikotarpiais vyko viename name. Panašiai ir man Panevėžyje.

Prosenelis atsikraustė į naujos statybos namą tuomet prestižinėje Tiškevičiaus aikštėje, kur gatvių pavadinimai buvo rašomi trimis (lietuvių, lenkų ir žydų) kalbomis, vykdavo Panevėžio aristokratijos labdaros vakarai, kasmet Kazimierinių proga karinis orkestras, pasveikinęs vyskupą Kazimierą Paltaroką, atžygiuodavo iki prosenelio namų ir čia sutrenkdavo smagų maršą. Tuo tarpu aš gyvenau pavargusiame name, jau kurį laiką nusavintame sovietų valdžios ir išdalintame socialiniams būstams. Čia įsikūrė įvairaus plauko svetimi žmonės – jie rotavo gimdami, mirdami, išduodami, pasiduodami, atsikraustydami, išvykdami. Tiesa, keli suvargę kambariai buvo palikti ir namo šeimininkams Gudeliams. Ten ir augau.

Kurį laiką gatvė vadinosi S. Nėries vardu, todėl gatvės vaikai turėjo posakį: „Susitinkam už Salomės“. T. y. kitoje gatvės pusėje. Posakis išliko ir tada, kai gatvė atgavo Tiškevičiaus pavadinimą. Susitikę „už Salomės“ nuspręsdavom, kur patraukti. Dažnai žaisdavom Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje, iš kurio prasprukdavom pro nedideles duris paradinių durų dešinėje, o už jų suktais laiptais, aplenkę vargonų balkoną, patekdavom į varpinę ar dar geriau – bažnyčios palėpę, kur nevaržomai žaisdavome keisčiausius žaidimus. Žaidimų palėpėje pabaigą dažnai lydėjo keistas leitmotyvas: dauguma žaidimų baigdavosi pasigulėjimu butaforiniame Kristaus karste. Tas karstas buvo skirtas Velykų religinei instaliacijai arba, kaip sakydavo kunigas, „mater omnium vigiliarum“ (visų vigilijų motina) – velyknakčio liturgijai. Gerai pažinojau bažnyčios užkaborius, nes vaikystėje patarnaudavau bažnyčioje. Nesupratau, kodėl močiutė vis prašydavo dalyvauti bažnytinėse procesijose, juk buvo mokslo žmogus, gydytoja, ji niekada netapo davatka. Tik visai prieš mirtį ji man pasakė: „Tai buvo vienintelis būdas priversti tave apsivilkti suknelę.“

Dabartiniai Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos namai mūsų, vaikų, buvo vadinami „džiovininkų ligonine“. Tuo metu ten buvo ligoninė, kur gydėsi sergantieji tuberkulioze. Mes, vaikai, traukdavome rinkti valerijono buteliukų, jų buvo pilni konteineriai. Kam mums valerijonas? Jei kas susipykdavo su mūsų gatvės vaikų grupele, apšlakstydavom to žmogaus namą. Viso rajono katės apspisdavo namą ir apkvaitusios rangydavosi, kniaukdavo po nubaustojo langais. Valerijonas buvo svarbi gatvės valiuta. Kartais ja keisdavomės su vaikais iš Sporto gatvės. Valerijoną – į pertusiną. Pirmasis buvo ginklas, antrasis – saldumynas.

Mano vaikystėje buvo populiaru leisti laiką užsidirbant pinigų ar saldumynų. Normalu buvo iš konteinerių rinkti alaus butelius ir juos parduoti, dabar tai elgetų darbas. Buvo normalu šeštadieniais prie bažnyčios terorizuoti jaunavedžius, užtveriant kelią ir nepraleidžiant, kol šie duos saldainių. Dalį suvalgydavom, o kitą parduodavom prie tos pačios bažnyčios sekmadienį po rytinių Mišių. Dėl to konfliktuodavom su itin konkurencingomis bobulėmis, pardavinėjusiomis „gaidelius“.

Po Vėlinių iš senųjų kapinių surinkdavom sudegusias žvakes. Tuomet jos buvo iš vaško, ne iš parafino, tad išsilydžiusį vašką išvalydavom, ištirpindavom, perliedavom naujas žvakes ir vėl parduodavom. Jei reikėjo skubių pinigų, apsirengdavom purvinais drabužiais, akis patrindavom svogūnais ir prie tos pačios bažnyčios graudžiai užtraukdavom „Tėvyne dainų ir artojų, už ką tu muši, taip baudi?“ Graudulingo dainavimo mokėmės iš bažnyčios gale, buvusioje šarvojimo salėje, dirbusių raudotojų. Prisimenu, kai kaimynė mane apkaltino elgetavimu ir paskundė mamai, gavau pylos. Po kelių dienų aplink kaimynės namą pernakt miaukė ir rangėsi katės.

Taip pat vaikystė bėgo žaidžiant senosiose kapinėse ir Nevėžio pakrantėje. Žiemą žvejodavom ant ledo, o vasaros pradžioje, vos rimčiau pašilus, skubėdavom atidaryti maudymosi sezoną. Prisimenu, kiek juoko būdavo, kai iš vandens išlįsdavom padengti gelsvai žalsvos spalvos plėve. Šiaip tamsus Nevėžio vanduo pasidabindavo kaskart, kai „Ekrano“ gamykla mazutą išleisdavo tiesiai į upę. Tuomet tai buvo normalu ir gamtosaugininkams, ir mūsų tėvams.

Kalbant apie mano lavėjimą Panevėžyje, turbūt tiksliausia būtų pasakyti, kad jis buvo kupinas laisvės. Lankiau „Saulutės“ darželį, dabar vietoj jo – tuštuma. Darželis ribojosi su senosiomis kapinėmis, tad ten iš jo visada ir bėgdavau. Apskritai senosios kapinės buvo mano antri namai, ramybės oazė, istorijos versmės, architektūros pradžiamokslis, išmintingųjų varnų ir senųjų medžių rezervatas. Vėliau pro jas kas rytą eidavau į gimnaziją. Jei dabar kažkam pasakoju, kad iki aštuntos ar devintos klasės ant sąsiuvinio rašiau „Panevėžio Vytauto Žemkalnio mergaičių gimnazija“, žmonės pasitikslina, kuriame amžiuje ir kur gyvenau. Daugumai skamba egzotiškai, kad Panevėžyje iki 9 klasės mokiausi mergaičių klasėje. Man mokykla buvo brangi, nes čia mokėsi močiutė, mama, na ir aš įstojau. Tujos, augančios kelyje paradinių mokyklos durų link, sodintos mano močiutės laidos. O per savo lietuvių kalbos pamokas dažnai atsimindavau močiutės pasakojimus apie Salomėją Nėrį – ši buvo jos mokytoja. Močiutė buvo puiki skaitovė, o poetė labai mėgdavo klausytis savo pačios eilėraščių. Man ir močiutei lietuvių kalbos ir literatūros pamokos vyko tame pačiame kabinete, taigi šis buvo tarsi kelionės laiku kapsulė.

Tad mano knygoje „Žiemojimas su mirusiais“ akylas skaitytojas gali atpažinti Panevėžį.

Kalbant apie šiandienį mano santykį su miestu, deja, visas jis apie praeitį ir beveik nieko apie dabartį. Kažkaip nesusiklostė aplinkybės. Ten tebegyvena mano tėveliai, bet juos lankydama atvykstu į miestą, kuriame nebeturiu nei pažįstamų žmonių, nei vaikystės namų – tik senosios kapinės mažai pakito. Miestas gražiai keičiasi išoriškai, bet turinys iš šalies atrodo gana kuklus. Įdomu, ar Panevėžyje yra nišinis baras, kuriame renkasi miesto bohema? Ar yra bohemos? Tai labai svarbus klausimas, nemažai pasakantis apie miesto kultūrinę kryptį.

Kai buvau vaikas, mama mane vesdavosi į kavinę J. Miltinio dramos teatro pastate, ten, kur dabar picerija. Pamenu ilgą, pilną dūmų salę be langų. Ilgą baro stalą, apstatytą vyno taurėmis. Ten rinkdavosi miesto bohema, klausydavosi gyvo garso, kamerinių džiazo muzikos koncertų. Labai gerai pamenu, kai toje kavinėje koncertavo Arina su grupe ir atliko dainą „Rain is Coming Down“. Šis kūrinys man iki šiol primena Panevėžį, sudėtingą ir nerūpestingą mano vaikystę.

Grįžtant prie su miestu susijusių istorijų… Kaip pas jus atsidūrė Donato Banionio „Volga“?

Istorija labai panevėžietiška. Gūdžiais devyniasdešimtiniais D. Banionio „Volgą“ prestižo sumetimais nusipirko verslininkas (ir ne tik) Rimas Okuličius. Jis buvo mano dėdės draugas. Po „Svainijos“ įvykių, kada verslininkas (ir ne tik) su „Beretta“ iššaudė dvi šovinių apkabas į reketininkus, jo gyvenimas pasislinko į šešėlį. Dėmesį traukusią „Volgą“ pardavė mano dėdei. Prisimenu, kai važiuodavom ta „Volga“, ant galinės sėdynės spyruokliuodavom kaip ant batuto. Kai dėdė matydavo, kad gėdijamės sėdėti senoje mašinoje, sakydavo: „Jūs nesuprantat, turit didžiuotis! Važiuojat mašina, kuri priklausė Donatui Banioniui! Kiek jūsų bendraamžių galėtų tuo pasigirti?!“

Studijavote teologiją, tačiau baigėte teatro režisūrą. Kaip nutiko toks šuolis?

Nuo vaikystės išgyvenau vidinių konfliktų, juose pjovėsi du poliai: pasibaisėjimas Senuoju Testamentu, krikščionybės istorija, kunigų kasta ir tuo pat metu didelis Dievo, kaip teisybės ir atpildo koncepcijos, ilgesys. Be to, grožėjausi bažnytiniu menu. Tiek teatras, tiek bažnyčia man visada atrodė labai artimi. Abi sritys yra kupinos pseudodvasingumo ir susireikšminimo. Bažnyčia man yra teatras, kuris vaidina tiesą, o teatras yra tiesa, kad mes negalime nemeluoti. Taigi man šis perėjimas tebuvo perėjimas iš vieno teatro į kitą. Kaip tai įvyko? Kai Vilniuje studijavau teologiją, patyriau avariją. Paskui buvo pusė metų ligoninėje, dar pusmetis – reabilitacijos netoli Klaipėdos, Šventosios sanatorijoje. Ten mokiausi pusiausvyros, vaikščioti su ramentais… Ir nors buvo gana įdomu, visgi nepakankamai, tad vieną vasaros dieną, padedama draugo, iš sanatorijos pabėgau stoti į Klaipėdos universitetą. Buvau vienintelė kandidatė su ramentais, todėl iš karto sulaukiau daug dėmesio. Prisimenu, kai reikėjo atlikti judesio numerį, ramentus numečiau į šalį ir šokau ant vienos kojos. Įstojau paskutiniu numeriu. Po pirmos sesijos tapau pirmąja.

Esate viena „Apeirono“ teatro įkūrėjų. Ar tai reiškia, kad jūsų profesinių / karjeros lūkesčių neatitiko nė vienas šalies teatras? Kuo jūsiškis skiriasi?

Pajudinote labai jautrią ir plačią temą. Pradėti reikėtų nuo to, kad „Apeirono“ teatrą su kolege Egle Kazickaite įkūrėme dar studentės. Studijuojant teatro magistrantūrą režisierius Gytis Padegimas pakvietė mane Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentams dėstyti režisūrą. Jei kas tapdavo aktoriais, dažniausiai eidavo dirbti į Klaipėdos dramos teatrą, kuriam vadovavo režisierius Povilas Gaidys. Tiek universitete, tiek teatre vyravo gero ir blogo teatro koncepcijos: klasikinis teatras buvo gerai, eksperimentinis – „nieko nauja“, o alternatyvos vadintos forma be pagrindimo ir turinio. Taip gana greit supratau, kad mane dominantys tyrinėjimai ir metodai yra nutolę nuo klasikinio, akademinio teatro principų, nebus priimtini miesto teatro krypčiai. Palikau akademinį darbą ir įkūrėme teatrą, kuriame nevaržomai galėjome eksperimentuoti. Ir taip jau 15 metų. „Apeirono“ teatras yra susilaukęs įvairių kritikų nuomonių ir epitetų. Juk tai teatras, įkurtas dviejų merginų, kurių užnugaryje niekada nebuvo žinomo dėstytojo, aktoriaus ar režisieriaus. Iš pradžių buvome absoliutus niekas, neturintis sąsajų su teatro profesionalų bendruomene. Vieni mus laikė akiplėšomis, kiti sakė, kad esame pernelyg hermetiškas teatras, treti kaltino beletristika, teatro išprievartavimu. Tačiau netrūko ir įsitikinusių, jog esame šviežio oro gūsis, kažkas nematyto, kad esame nenuspėjamas ir dinamiškas eksperimentas. Aš pati nesistengiu analizuoti, kuo šis teatras buvo ar nebuvo kitoks – tokia analizė pernelyg geocentrinė ir labiau prasminga vadybininkams, bet ne kūrybininkams. Kad ir kaip būtų, kovidas, o vėliau karas Ukrainoje paveikė daugybę nepriklausomų teatrų. Mūsiškis – ne išimtis. Repertuarą teko sustabdyti, komandos narių sumažinti, atsisakyti patalpų. Galiausiai ir pati dėl pokyčių asmeniniame gyvenime buvau priversta atsitraukti nuo teatro. Reikėjo pertraukos. Šiandien daugiau darbuojuosi kaip nepriklausoma kūrėja, o ne kaip vieno ar kito teatro atstovė.

Neseniai pasukote rašytojo keliu. Laimėjote Lietuvos rašytojų sąjungos pirmosios knygos konkursą. Kodėl nutarėte rašyti?

Kai teko atsitraukti nuo teatro, nusprendžiau kuriam laikui išvykti iš Vilniaus, apsigyvenau vienkiemyje – senoje sodyboje Ignalinos rajone. Jau tada žinojau, kad iš esmės pakitusiame erdvėlaikyje imsiuosi rašymo. Rašiau, nes nerašyti negalėjau. Rašymo procesas man tapo durimis į būseną, kurioje susiduria ir persipina daugybė iliuzijų. Iš pradžių tos iliuzijos ir jų kuriami įvaizdžiai tarpusavyje kovėsi, konfliktavo, o galiausiai nusistovėjo savotiška ramuma. Aplankė jausmas, jog didžiausia iliuzija yra tai, kad mes galime atsikratyti iliuzijų. Žinote, Buda bandė pabusti iš didžiojo sapno, o aš veikiau kaip Čuangtzu, kuris ir suprasdamas, kad sapnuoja, nemėgina pabusti. Budistai tarsi stengiasi pabusti iš sapno, o Čuangtzu tarsi pabunda sapnui. Panašiai ir aš – rašydama pabudau sapnui.

„Žiemojime su mirusiais“ rašote: prieš amžiams paleidžiant reikėjo dar kartą susidurti su visomis per gyvenimą sukauptomis vizijomis, iliuzijomis ir sentimentais. Ką ši knyga padėjo paleisti Gretai Gudelytei? Ar padėjo?

Pati knyga, kaip rezultatas, mano gyvenime kol kas nieko pastebimai nepakeitė. Tačiau rašymo procesas pasitarnavo kaip savotiška gilaus permąstymo ir nurimimo praktika. Kadangi rašant laikas sulėtėja, erdvė ir jos ribos tampa sąlygiškos, o giliausioje stadijoje sąmonė ir pasąmonė nustoja painiotis ir kaišioti viena kitai pagalius į ratus, galiausiai pasieki būseną, kai nustoji vertinti save. Vidinis cenzorius išsijungia. Tapau savotišku elektrolitu, laidininku, aplenkiančiu sąmonės kontrolę, atliekančiu tik informacijos perleidimo funkciją. Ta būsena man leido atitrūkti, nurimti ir pailsėti nuo savo pačios proto žabangų.

Ar jau sulaukėte atsiliepimų apie „Žiemojimą su mirusiais“? Ar jie turi įtakos jums kaip autorei?

Sulaukiu įvairių atsiliepimų ir paskatų. Jaučiu kai kurių Lietuvos rašytojų sąjungos narių palaikymą. Man tai labai brangu. Pastebėjau, kad žmonėms, linkusiems skaityti kūrinius su klasikine fabula, mėgstantiems romantizuotą estetiką, pakylėtą veikėjų toną, baranauskiškus peizažus ar platoniškas vertybes, mano knyga nelabai suprantama. Dalis jų konstatuoja nieko nesupratę, knygą apibūdina kaip kliedesį, o mane priskiria priklausomybių nuo svaigiųjų medžiagų turinčių žmonių grupei. Pamenu, kažkada skaičiau Viktoro Pelevino interviu: jis dalijosi patirtimi, kad dėl savo knygose naudojamo „fiction“ žanro dažnai apkaltinamas narkotikų vartojimu, o tai netiesa. Tačiau su žmonėmis, kurie turi žinių apie skirtingas religijas, mitologiją, okultizmą, šamanizmą, nors kiek domėjosi C. G. Jungo sapnų logikos analize, F. Nietzsche’s, A. Schopenhauerio psichoanalizės teorijomis, domisi lietuvių mitologija ir nuo jos neatsiejama similine magija, pasakų žanru ir istorija, – knyga galėtų patikti. Man magiškasis realizmas yra tarsi literatūrinė būsena, kurioje jaučiuosi kaip namie. Ten, kur neprivalau niekam įtikti ar patikti. Todėl nors ir gerbiu skaitytojų nuomonę ir atsiliepimus, vargu ar jie galėtų turėti įtakos man kaip kūrėjai.

Ar bus ir antra knyga?

Aš ją rašau, bet ar bus – sunku pasakyti.

Straipsnio autorė – Asta Sarapienė