Anupras Jucius: „Savivaldos kultūros įstaigų vadovai yra alchemikai“

Panevėžio teatro „Menas“direktorius Anupras Jucius neseniai pradėjo antrąją savo kadenciją, o savo profesinį kelią pradėjo nuo aktorystės. Pokalbis su juo – apie iššūkius ir sudėtingus sprendimus, patirtis, misijas, ambicijas, pramogas ir miesto kultūros lauko pokyčius.

Jus prisimenu dar iš Juozo Miltinio dramos teatro, puikių, muzikaliai jaunų aktorių suvaidintų „Devynbėdžių“. Ar tai ir buvo jūsų profesinio kelio pradžia Panevėžyje?

Visapusiškai profesionali patirtis teatre prasidėjo būtent Panevėžyje. Aktoriaus profesija susideda iš plačių amplitudžių, nes virpina mąstymą ir sielą, todėl neretai šis kelias yra  įvairus.

2014-ieji, treti bakalauro metai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovai Velta ir Vytautas Anužiai). 18 jaunų, energingų, pasaulį pakeisti norinčių profesionalų tuomečio teatro vadovo

Romualdo Vikšraičio pakviečiami dirbti į J. Miltinio dramos teatrą. Visi motyvuoti gyventi scenos realybėje, o gyvenimo už scenos ribų sąlygos – nakvynė teatre, 0,25 aktoriaus pareigybės etato, dirbti gerokai daugiau valandų nei įprasta, noras baigti bakalauro studijas, bandymai sudurti finansinius galus.

Pirmas spektaklis – „Devynbėdžiai“. Pradėjus jį statyti latvis režisierius dėl sveikatos sumetimų pasitraukia, vairą perima to paties kurso aktorius Marius Meilūnas, o dėstytojai Anužiai tampa pastatymo vadovais. Kūrybinė komanda iš Latvijos (scenografas Ivaras Novikas, choreografas Albertas Kvilieniekas, kostiumų dailininkė Jurate Silakaktinia) ir mūsų nuostabioji talentingų muzikantų grupė: Kristupas Kmitas (būgnai), Dovydas

Mindaugas Buidovas (bosas), Jonas Stankevičius (saksofonas, klavišiniai).

Premjera įvyksta, dvejus metus nesiliauja žiūrovų ovacijos.

Tai spektaklis, kurį, tikiu, mena daugelis Panevėžio žiūrovų, nes puikiai paruošti jaunieji kūrėjai vaidino, gyvai atliko dainas, sudėtingus šokius, akrobatinius triukus – ir visa tai vienu metu. „Devynbėdžiai“ tapo vienu geriausiai parduodamų spektaklių Lietuvoje 2015 m., pralenkęs ir nacionalinių dramos teatrų produkciją.

Dar ir dabar negaliu suvaldyti jaudulio, džiaugsmo, kad esu šio veržlaus, galingo kurso dalis.

Toliau buvo kiti mūsų darbai: „Ponas Kolpertas“, „Nekviestoji“, „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. Kai kurie mūsų įsiliejo ir į kitus teatro pastatymus. Kiti turėjo susirasti darbų kitur, nes oficialiai vis dar dirbome ketvirčiu pareigybės etato, bandėme išsispręsti finansines problemas, nakvodavome teatre.

2015 m. atėjo naujas vadovas – tas, kurio vardo neverta minėti. Po kurio laiko viešu laišku palikome teatrą. Visi vienu metu. Vadovas vėliau buvo nu-

šalintas dėl nusikalstamos veikos. Gaila, būdami jauni neturėjome įrankių pasipriešinti. Gaila, neturėjau tokio žodyno ir patirties – būčiau pasielgęs kiek kitaip.

Kokie keliai atvedė į kito teatro – „Menas“ – vadovus?

Mokiausi J. Miltinio gimnazijoje, kur teatro pamoka yra vienodai svarbi kaip kitų disciplinų. Ten dirbau su teatro mokytojais Ramute Matusevičiūte ir Juliumi Tamošiūnu, Algiu Želviu, Vidmantu Fijalkausku. O būdamas maždaug 15 metų atėjau į teatro „Menas“ jaunimo studiją. Tą pačią, kurią lankė kiti dabar gerai žinomi kūrėjai: Aleksandras Špilevojus, Paulius Pinigis, Donatas Stakėnas, Jurgis Marčėnas, Martynas Klementjevas ir kt. Studijoje, kuriai tuomet vadovavo aktorė Elona Karoblytė, atradau savo vietą. Ji tapo antraisiais namais, o jaunuoliai – bičiuliais. Tai tapo paskata rinktis aktoriaus profesiją – supratus, kad noriu gyventi supamas tokių žmonių.

2018 m. sulaukiau skambučio, pakeitusio mano gyvenimą. E. Karoblytė pranešė apie būsimą „Meno“ direktoriaus konkursą. Tada jau antrus metus sėkmingai dirbau Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, vaidinau spektaklyje Panevėžyje, filmavausi, turėjau projektų Vilniuje – kiekvieną savaitę apvažiuodavau visus tris miestus.

„Menas“ buvo mano pirmas sunkus pasirinkimas, nes ką tik buvau atkūręs profesinį kelią, o tai buvo nelengva. Nors turėjau vadovavimo patirties, tačiau lengva ranka paleisti tai, ką pavyko sukurti, buvo tikras iššūkis. Žinojau, kad norėdamas kurti teatrą pagal savo viziją užtruksiu, apleisiu savo profesiją. Man svarbių žmonių nuomonės išsiskyrė: vieni sakė – „puiki proga“, kiti – „teks atsitraukti nuo kūrybos“.

Suprasdamas, jog konkursas yra loterija, sukaupiau valią, išstudijavau teatrą, supratau, kad kažką galiu pakeisti, parengiau programą ir pateikiau dokumentus. Konkursą laimėjau, pradėjau uoliai gilintis į procesus. Ambicijos buvo didelės, o tada atradau realybę ir ėmiau ieškoti kompromisų.

2019 m. vasario 11 d. pradėjau eiti vadovo pareigas, o balandį sužinojau, kad laimėjau valstybinę Šveicarijos stipendiją magistro studijoms viename turtingiausių pasaulyje Ciūricho menų universitete.

Tai buvo mano antras sunkus pasirinkimas, nes vos pradėjau apšilti kojas itin didelės atsakomybės pareigose. Vėlgi man svarbių asmenų nuomonės išsiskyrė: vieni sakė – „kam tos studijos, turi puikų darbą, gali kurtis gerovę“, kiti – „aišku, studijuok, juk retai kam tai pasiseka, o darbo rasi“.

Taip vaidindamas trijuose Šiaulių dramos teatro spektakliuose, viename J. Miltinio dramos teatro, eidamas „Meno“ direktoriaus pareigas, pradėjau aktoriaus magistro studijas Ciūriche. Pustrečių metų gyvenau taip: trys savaitės Šveicarijoje, tiesioginės paskaitos anglų ir vokiečių kalbomis, tarptautinės pažintys ir darbas nuotoliu teatre „Menas“, viena savaitė Lietuvoje, darbo dienos „Mene“, universiteto namų darbai po darbo, o savaitgaliais – spektakliai.

Buvau ir esu dėkingas tiek Panevėžio miesto savivaldybei, tiek universitetui, sutikusiems su tokiu mano ritmu. Dar dėkingesnis žmonėms, vienaip ar kitaip patyrusiems diskomfortą dėl tokio mano grafiko, – už kantrybę.

„Menui“ vadovaujate šeštus metus. Jaučiatės pasiekęs savo tikslus ar vis dar kelyje?

Dar 2018 m. parašytą programą įgyvendinau gal 90 procentų. Kai šiemet rašiau motyvaciją tęsti darbus antrą kadenciją, buvo smagu pačiam pamatyti, kiek nuveikta. Dabar teatras yra stiprus, turi puikų kolektyvą, gali dalyvauti nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose, augina Panevėžio tarptautinį festivalį „Baltic Small“. Esu be galo dėkingas visiems darbuotojams – buvusiems ir esamiems, lankstiems kūrybiniuose ieškojimuose, profesiniame augimo kelyje, atviriems naujoms patirtims. Tik taip galėjome pristatyti išskirtinius šiuolaikiško teatro pasirodymus, skirtingas formas.

Teatras dirbo su kūrėjais, prodiuseriais, teatrais iš Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Italijos, Ispanijos, Graikijos, Latvijos, Estijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Islandijos, Norvegijos. Vykdome du tarptautinius ES projektus.

Mūsų repertuaras tapo platesnis, detalesnis, tinka skirtingiems požiūriams ir skoniams. Kartais net diktuojame madas, nes du buvę meno vadovai (bulgaras Peteris Stoičevas ir Monika Klimaitė-Daunienė) teatrą turtino ne tik savo profesionalumu ir pasaulinėmis pažintimis, bet ir suvokimu apie teatrą Europos kontekste.

Taigi anksčiau užsibrėžtus tikslus beveik pasiekiau, o tų, kurie susiformavo naujai, – dar ne. Kūryba yra procesas, lygiai kaip ir teatras.

Direktoriaus dalia susijusi su begale kintamųjų. Būtų sunku dirbti, jei ne tokie puikūs kolegos. Kultūra dažniausiai nebūna prioritetas, tad resursai nėra dideli. Nuoširdžiai manau, kad savivaldos kultūros įstaigų vadovai yra alchemikai.

Ar keičiasi ir kultūros situacija mieste? Man asmeniškai atrodo, kad anksčiau kultūros įstaigos buvo tarsi atskiros salos. Dabar pastebiu kur kas daugiau bendradarbiavimo, partnerystės, palaikymo. Pavyzdžiui, kad ir šiemetėje Vilniaus knygų mugėje…

„Panevėžys. Kaip mes“: o kaip tyčia mūsų tarpinstitucinis bendradarbiavimas vis labiau plečiasi. Gimsta naujos iniciatyvos, resursų pasidalijimas. Juk esame nedidelis miestas, būtų visiška beprasmybė nesutarti, konfliktuoti, konfrontuoti. Palaikome vieni kitus, nes žinome, kad kelias į sėkmingus ar ne visai rezultatus būna ilgas, sudėtingas. Kasmet kiekvienas vertas būti Metų panevėžiečiu už šį indėlį. Puikus pavyzdys – kūrybiškumo centras „Pragiedruliai“. Šiame projekte pečius surėmusios skirtingos įstaigos sukūrė puikų edukacijų centrą. Teatras „Menas“ čia turi taikomojo teatro studiją, pristato patrauklias edukacijas, vysto tarptautinius projektus. Mūsų spektakliuose skamba Panevėžio muzikinio teatro choro atliekami kūriniai. Jau antrus metus keturi teatrai organizuojame bendrą Tarptautinės teatro dienos minėjimą, šiemet bendrame stende vieningai dalyvavome Vilniaus knygų mugėje.

Paties „Meno“ vieta Panevėžio kultūriniame gyvenime yra dinamiška. Reikia matyti kontekstą ir pagal tai formuotis, kisti, todėl mūsų repertuaras, stilius keičiasi kartu su miestu. Kadangi esame maži, o finansavimas smarkiai skiriasi nuo valstybinio teatro, priimame šias aplinkybes ir užpildome kultūros eterį turiniu, kurio kiti teatrai sukurti negali. Orientuojamės į vietos žiūrovą kaip Vakarų pasaulio žmogų.

Visi žinome posakį „Duonos ir žaidimų“. Ar išties žiūrovas vis dažniau renkasi pramogas? Ar teatro repertuaru bandote laviruoti?

Pramoga yra žodis, kurį kiekvienas suvokiame labai individualiai. Pavyzdžiui, man matyti detaliai gausų siurrealistinį turinį spektaklyje „Klausymo ragelis“ yra pramoga. Nueiti į vieną ar kitą „standupą“ mūsų teatre yra pramoga. Kasmet sukalti inkilėlį ir Kovo 11-ąją su teatro kolektyvu jį nešti į Gamtos mokyklą – pramoga. Nueiti į biblioteką, perskaityti knygą „21a“, aplankyti Ničo parodą „Stasys Museum“, Ningyo lėlių Dailės galerijoje – irgi. Išgirsti puikų karo Ukrainoje ir Estijos nepriklausomybės metinių koncertą Muzikiniame teatre – pramoga. Kaip ir apsilankyti Kraštotyros muziejaus Lietuvos žydų gelbėtojų dienos renginyje. Ir, aišku, pramoga yra kelionė ir pritrintos kojos kalnuose, šašlykai atšilus orams močiutės sode, susitikimas su kūrybine komanda ir diskusijos iki vėlumos. Peržiūrėti galybę vaizdo įrašų ir perskaityti straipsnių tam, kad suprasčiau, kodėl atvirame kosmose išmestas akmenukas iš pradžių skrietų, o galiausiai sustotų. Apsilankyti muzikos festivalyje „Iškrovos“, nueiti į Lėlių vežimo teatro „Tris paršiukus“ – pramoga.

Todėl nežinau. Galbūt nesu tas atskaitos žmogus, galintis pamatuoti, kas kam pramoga.

BET! Yra tendencijos. Jos kalba apie tai, kad šiuo metu reikia truputį atitolti nuo sunkaus tradicinio išgyvenimo. Galbūt tai reiškia net keliavimą į vokiškąjį Bertolto Brechto „der Verfremdungseffekt“, kai žiūrovas kviečiamas ne kartu išjausti sunkią dramą, o laikytis sąmoningos ir kritiškos distancijos kaip ir aktoriai. Ar kita forma – kaip Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Fragmentas“. Nereikia nutolti nuo turinio sudėtingumo, tačiau formos prasme, kaip ta informacija yra medijuojama – tikiu, galime. Mūsų „Klausymo ragelis“, „Kichotas stebuklų šalyje“ yra vieni spektaklių, skirtingų filosofų idėjas pateikiančių intelektualaus žaidimo principu. Tai pasakiški draminiai spektakliai suaugusiesiems, tačiau juos reikia vartoti kaip satyrinę komediją, atsipalaidavus, juokiantis iš pasaulio ir savęs, suprantant turinio gylį.

Teatras trečius metus įgyvendina projektą „ne(Rezervuota)“, kuriuo plėtojate lietuvišką dramaturgiją, publikai pristatote spektaklius apie Panevėžį. „Neleisk angelui nukristi nuo peties“, „Basomis per Panevėžį“, o ką tik išleidote „Anapus Nevėžio“. Ar projektas atlieka savo misiją?

„(ne)Rezervuota“ yra platforma jauniesiems kūrėjams. Dar tada su tuomete meno vadove M. Klimaite-Dauniene žinojome, kad Lietuvos kultūros srovėms reikia pokyčių: kasmet į rinką ateina daug jaunų aktorių, režisierių, scenografų ir t. t., tačiau ne visi gauna vietos kurti.

Tad jiems lieka projektinė veikla. Tačiau parašyti projektą, laimėti, sukurti kūrinį iš projektinių lėšų, užtikrinti tęstinumą, kai esi gana neseniai baigęs mokslus ir rinkos naujokas, konkuruoji su savo dėstytojais – sąlygos išties absurdiškos. Mūsų platforma, kuri neturi tikslaus atitikmens Lietuvoje, skatina kurti lietuvišką dramaturgiją, jaunųjų menininkų įtrauktį į profesionalų kultūros lauką, žmonių pažintį su mūsų miestu griaunant stereotipus.

Spektaklio „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ medžiaga paremta Audriaus Skačkausko autobiografinėmis knygomis ir gyvenimu, „Basomis per Panevėžį“ – dokumentinio teatro spektaklis, kurio medžiagą režisierė sukūrė iš pačios surinktų interviu mieste, „Anapus Nevėžio“ kūrybinė komanda rėmėsi „Ekrano“ užtvankos griūtimi ir sukūrė hipotetinę situaciją, kuri driekiasi nuo viduramžių iki dabar.

Šie spektakliai tampa ir Panevėžio vizijomis, ir metraščiu. Panevėžiečiams smagu išvysti savo miestą kitaip, kartais atpažinti save, o jaunųjų kūrėjų komandos susipažįsta su mūsų miestu, jo kultūriniu vyksmu ir dažniausiai išvyksta turėdami didelį norą grįžti.

Šiemet pirmąkart bendradarbiavome su Vilniaus dailės akademija, turėjome tris studentes scenografes. Šį bendradarbiavimą ketiname tęsti kitąmet. Matydami projekto idėjinę prasmę, gaudami puikių atvykstančių kūrėjų atsiliepimų, susižavėjusių žiūrovų reakcijų šį projektą tikrai tęsime.

Ar jau dėliojate planus ateinančiam teatro sezonui, bus naujų projektų?

Naująjį sezoną pradėsime su spektakliu, kurio tikslų pavadinimą dar gryninsime. Jis kalbės apie protestą. Režisierius Albertas Vidžiūnas mane supažindino su Herkaus Kunčiaus knyga „Šaltasis karas“, joje radau vieną puikią istoriją apie sieros rūgštimi apipiltą Rembrandto paveikslą „Danaja“. Mane sužavėjo šis simbolinis performatyvus Broniaus Maigio aktas, įvykęs „Ermitaže“ 1985 m. Lygindamas tuometį ir dabartinį kontekstus suprantu, kad mūsų tauta užsigrūdinusi, kantri, tačiau nėra įpratusi aktyviai protestuoti – mūsų norą tai daryti tikriausiai atbukino sistema. Mūsų ūkininkai juk neapipila Seimo natūraliomis trąšomis kaip prancūzai. Manau, svarbu, kad mes turėtume vidinį užtaisą kovoti su neteisybe, ypač diktatūrinę pasaulio sampratą (iš anksto atsiprašau šios sistemos šalininkų). Manau, mums reikia išmokti reikšti pilietinį pasipriešinimą. Dar puikiau, jei tai darysime kūrybiškai.

Spalį suplanuotas tarptautinis festivalis „Baltic Small“, kuriame vėl pristatysime Lietuvos, Latvijos ir Estijos kūrinius, po spektaklių diskutuosime su kūrėjais.

Sulauksime delegacijos iš Prancūzijos, Graikijos ir Italijos („Erasmus+“ projektas „Mascarade“), tęsime ir kitą tos pačios programos projektą „Smash“ su partneriais iš Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos. Taip pat įgyvendinsime dar vieną „(ne)Rezervuota“ projektą.

Ir dar daug visko, ką galėčiau vardinti nepaliaudamas.

Straipsnio autorė – Asta Sarapienė