Tarp praeities ir ateities. Panevėžio kraštotyros muziejui – 100
Prieš šimtą metų – 1925-ųjų sausio 18 d. – seniausiame miesto mūriniame pastate Kranto gatvėje pirmą kartą lankytojams duris atvėrė Panevėžio muziejus. Įveikdamas sudėtingus XX amžiaus iššūkius: karą, pokarį, sovietmetį, ieškodamas tinkamesnių, erdvesnių patalpų, muziejus kraustėsi ir kūrėsi P. Puzino, net tris kartus Respublikos gatvės pastatuose, kol 1985-aisiais grįžo į simbolinius savo namus – rekonstruotą Moigių namų dalį Vasario 16-osios g. 23. 1923 m. būtent čia, teisininko Jono Moigio kontoroje, susibūrę Panevėžio inteligentai nutarė įkurti Gimtajam kraštui tirti draugiją ir įsteigti jos muziejų – būsimą Panevėžio kraštotyros muziejų. Eksponatų rinkiniai, pradėti kaupti nuo negausių praeities artefaktų, plėtėsi ir gausėjo. Kad ir koks sunkmetis ištikdavo, sumanūs vadovai ir muziejininkai nuolat įrenginėjo naujas ekspozicijas, atspindėjusias turtin gą mūsų krašto įvairovę.
Į XXI amžių Panevėžio kraštotyros muziejus įžengė plėsdamas savo veiklas, stengdamasis atliepti laikmečio lūkesčius. 1996 m. muziejui pradėjo vadovauti dr. Arūnas Astramskas – profesionalas, istorikas, pažįstantis muziejinio darbo procesus iš vidaus, puikiai suprantantis, kad muziejus, nors tyrinėja praeities objektus, turi būti aktualus puoselėjant dabartinės visuomenės tapatybę ir kultūrą. Atėjus naujam vadovui suintensyvėjo tiriamasis darbas, randama naujų veiklos ir sklaidos formų, muziejus tapo atviresnis visuomenei. Įrengtos ir atnaujintos ekspozicijos „Upytės bajorai“ seniausiame Panevėžio miesto pastate, Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicija, nuolat plečiama Panevėžio sporto istorijai skirta ekspozicija „Sveikame kūne – sveika siela“, įrengta „Kalnapilio“ arenoje. 2020 m. baigus Moigių pastatų komplekso rekonstrukcijos projektą, sukurta interaktyvi penkių dalių Panevėžio istorijos ekspozicija „Epochų dialogai“, įrengti modernūs Edukacijos bei Restauravimo ir konservavimo centrai. 2023 m. įrengtaekspozicija „Pasilikti, emigruoti, grįžti?“ Lietuvos muziejų asociacijos rengiamuose apdovanojimuose pripažinta geriausia Lietuvoje.
Kalbantis su muziejininkais norėjosi susitelkti į dabartį – savotišką tiltą, jungiantį praeitį ir ateitį. Koks muziejus yra dabar, kai stovi ant nuveiktų darbų pamato ir žengia į antrąjį gyvavimo šimtmetį?
Rasa Stružienė. Ką laikytumėte svarbiausiu pastarųjų dešimtmečių muziejaus laimėjimu?
Arūnas Astramskas. Svarbiausia, ką mums pavyko pasiekti – tai gebėjimas laiku reaguoti į besikeičiančios bendruomenės kaitos tendencijas – reflektuojame naujus istorinės atminties sektorius (įvairias socialines ir tautines grupes), intensyviname edukacines veiklas, ieškome naujų jų formų (nuo tradicinių ekskursijų iki filmuotų vaizdo siužetų, socialinių tinklų), diegiame inovacijas, kad kuo efektyviau komunikuotume bendruomenei apie savo veiklą.
R. S. Ar pavyksta išlikti aktualiems šiuolaikinės visuomenės poreikių kontekste?
A. A. Pavyksta. Nereikia kokių nors ypatingų pastangų – tiesiog svarbu stebėti aplinką, sekti inovacijas, atsirinkti, kas galėtų būti prasminga mūsų mieste, ieškoti finansavimo šaltinių ir realizuoti idėjas. Bet naujovės įgyvendinimas, kai projekto apimčiai reikia daug žmogiškųjų ir finansinių resursų, kartais gali trukti ir dešimtmetį. Muziejaus veikloje persipina praeities, dabarties ir ateities dimensijos. Išėmus kurią nors iš šių grandžių, muziejininko darbas netektų prasmės. Ekspozicijose, edukacijose, įvairių projektų veiklose kalbame apie mūsų regiono praeitį, kultūrą, mokslą, miesto unikalius reiškinius ir įvykius siejame į platesnius kontekstus. Muziejus veikia taip, kad visos jo veiklos sferos, kiekviena, aprėpianti savitą problemų lauką, prireikus bendradarbiauja, siekdamos bendro kokybiško rezultato.
R. S. Kol kas esame tikri, kad žmogaus žinios, gebėjimas jas komunikuoti, bendradarbiauti yra sėkmingą veiklą nusakanti perspektyva. Tačiau negaliu nepaklausti apie vis sparčiau įsigalinčias alternatyvas žmogaus veiklai – dirbtinio intelekto technologijas. Kokia jų perspektyva muziejuje?
A. A. Tai labai diskusinis klausimas, pradedant jau nuo to, ką mes vadiname „išmaniosiomis technologijomis“. Patirtis rodo, kad dirbtiniam intelektui vis dar sunku savo atraktyvumu ir atgaliniu ryšiu konkuruoti su „išmaniu“ ekskursijos vadovu. „Išmaniųjų technologijų“ mūsų muziejus yra prisotintas. Bet jų panaudojimas negali būti savitikslis, jos turėtų tik stiprinti artefaktų emocinį poveikį ar pateikti kitais būdais sunkiai suvokiamą informaciją. Balansas čia labai subtilus.
R. S. Ir dar vienas klausimas – apie jubiliejinių metų renginius. Ko lankytojai gali tikėtis?
A. A. Planuojami pagrindiniai šių metų vieši renginiai yra tokie: ekspozicijos „Gamtos medija“ (su V. Straševičiaus pasaulio vabzdžių ir drugių kolekcija) atnaujinimas ir pristatymas bendruomenei, tarptautinės kompleksinės istorijos parodos preliminariu pavadinimu „Ką slepia Henryko Senkevičiaus „škatulka“?“ organizavimas Panevėžio miesto dailės galerijoje, tradicinės konferencijos „Iš Panevėžio praeities: lokalūs muziejai – savasties beieškant“ surengimas bei muziejaus interneto svetainės su visomis duomenų bazėmis atnaujinimas.
Vienas pagrindinių, kertinių muziejaus polių – Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyrius. Mūsų muziejuje eksponatai suskirstyti į 13 rinkinių (archeologijos, etnografijos, fotografijos, numizmatikos, dokumentų, meno, daiktų, knygų, periodikos, Sąjūdžio, gamtos, pašto ženklų, pagalbinį). Kiekvienam iš jų paskirtas kuratorius, kuris pagal Muziejaus nuostatus tvarko savo rinkinio eksponatus, geriausiaižino jų turinį, būklę, gavęs užklausą greičiausiai suranda prašomą informaciją. Geriausiai eksponatų visumą išmano direktoriaus pavaduotoja – vyr. muziejaus rinkinių kuratorė. Keletą dešimtmečių, nuo 1994 m., Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriui vadovavo Sandra Libikienė (1969–2016), o nuo 2016 m. šias pareigas eina Jūratė Gaidelienė.
R. S. Kokias muziejuje saugomas mūsų krašto savasčiai unikalias vertybes, kolekcijas išskirtumėte?
Jūratė Gaidelienė. Sukaupti eksponatai – kelių muziejininkų kartų prasmingo darbo rezultatas. Saugome išskirtines muziejines vertybes: akmeninių kirvelių kolekciją, Barinės kapinyno (Panevėžio r.) radinius, dievdirbio Vinco Svirskio drožtus kryžius ir koplytstulpį, metalinių kryžių viršūnių kolekciją, retų ženklų ir medalių, XVIII a. aukso ir sidabro siūlais siuvinėtą kontušo juostą, Upytės pavieto teismo dokumentų kolekciją, įvairių laikotarpių Panevėžio miesto planų, žymių kraštiečių – G. Petkevičaitės-Bitės, A. Domaševičiaus, M. Grigonio, A. Belazaro ir kt. memorialinius palikimus, J. Zikaro, B. Bučo, K. Naruševičiaus kūrinius, išskirtinę gamtininko V. Straševičiaus sukauptą pasaulio vabzdžių kolekciją, pluoštą pogrindinių sovietmečio leidinių, turtingą Sąjūdžio laikotarpio archyvą, įdomių fotografijų ir kitų retų eksponatų. Visas šis turtas šiuo metu sudaro apie 125 tūkst. vienetų muziejinių vertybių.
R. S. Itin svarbus aspektas yra rinkinių eksponatų sklaida. Kaip ji vyksta?
J. G. Muziejinės veiklos sklaida (plačiąja prasme) yra mūsų darbo esmė ir prasmė. Dar niekad taip toli ir taip sparčiai nekeliavo muziejaus eksponatai kaip pastarąjį dešimtmetį. Muziejinių vertybių vaizdai iš saugyklos į pasaulį dažniausiai iškeliauja per muziejų, bibliotekų ir kitų įstaigų rengiamas kilnojamąsias ar virtualias parodas, kaip iliustracijos knygoms, vadovėliams, enciklopedijoms, periodikos ar internetiniams leidiniams, konferencijų vizualizacijai. Patys „mobiliausi“ – fotografijos rinkinio eksponatai. Panevėžio muziejaus fotografijos ne kartą pristatytos JAV lietuvių renginiuose, publikuotos už Atlanto išleistose istorijos knygose. Rankraštinės karaimų maldų knygos skenuota kopija 2019 m. aprašyta ir kataloguota Izraelio nacionalinėje bibliotekoje. Svarbi muziejinių vertybių sklaidos galimybė – jų skaitmeninimas, eksponatų vaizdų bei aprašų skelbimas Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje (LIMIS). Šia sistema nemokamai gali naudotis kiekvienas besidomintis istorija ir paveldu.
Istorijos skyriaus misija – Panevėžio miesto ir krašto praeities tyrimai ir sklaida. Skyriaus darbuotojai tyrinėja jiems priskirto istorinio laikotarpio procesus, reiškinius, bendruomenių gyvavimo mechanizmus, apimdami visas žmogaus veiklos sferas: nuo kultūros iki politinio gyvenimo. Ilgą laiką skyriui vadovavo archeologė Alfreda Petrulienė, muziejuje dirbusi beveik 40 metų. Nuo 2016 m. skyriui vadovauja dr. Zita Pikelytė – viena iš profesionalių istorinės fotografijos tyrinėtojų Lietuvoje, ypač daug nuveikusi Panevėžio miesto ir aplinkinių miestelių fotografijos tyrinėjimų srityje bei rekonstruojant Panevėžio vaizdą iki 1940 m.
R. S. Kokie yra svarbiausi, atgarsio visuomenėje sulaukiantys šio skyriaus darbuotojų kuruojami projektai?
Zita Pikelytė. Viena svarbiausių skyriaus veiklų – nuo 1998 m. rengiamos konferencijos „Iš Panevėžio praeities“, kurių potemė kiekvienais metais parenkama pagal aktualumą. Pranešimus jai rengia ne tik muziejininkai ir kraštotyrininkai, į ją kviečiami ir žymiausi šalies istorikai, kultūros paveldo tyrinėtojai. Konferencijų išliekamąją vertę kuria pagal pranešimus parengti ir išleisti straipsnių rinkiniai. Dar viena pilietiškumą ugdanti tradicija – nuo 2009 m. rengiamos konferencijos Baltijos kelio dienai paminėti. Nuo 2022-ųjų pereita prie forumo-diskusijos formos, skatinančios pasisakyti ir aktyvesnius dalyvius. Daug darbuotojų kūrybiškumo ir profesionalumo reikalauja muziejaus ekspozicijų atnaujinimas, teminių ir istorinių parodų rengimas. Bene daugiausia dėmesio sulaukė 2020 m. surengta Evaldo Ivanausko fotomontažų paroda „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“, kuri, pasibaigus projektui, sėkmingai keliauja po kitų Lietuvos miestų ekspozicines erdves. Ypač palankiai atsiliepiama apie lauko parodą „Panevėžio gatvės: žmonės, įvykiai, vaizdai“, rengtą 2017–2024 m. Vykdant šį projektą Panevėžio viešąsias erdves papuošė dešimt istorinių stendų, prie kurių nuolat stabteli susidomėję panevėžiečiai ar miesto svečiai.
R. S. Be minėtų konferencijų, kaip dar aktualizuojama muziejaus istorikų veikla?
Z. P. Skyriaus darbuotojai nuolat renka, tyrinėja ir saugo muziejines vertybes, kuruoja jiems priskirtus Fotografijos, Periodikos, Knygų, Archeologijos rinkinius bei Skaitmeninį archyvą, viešina sukauptus eksponatus Lietuvos integralioje muziejų sistemoje, veda ekskursijas, organizuoja renginius, skaito paskaitas bei pranešimus konferencijose, rašo straipsnius savo tiriamomis temomis, nuolat teikia interviu istorinėmis temomis Panevėžio žiniasklaidai. Skyriaus archeologas kasmet dalyvauja kasinėjimuose ir savo straipsniuose viešina naujausius atradimus, organizuoja Europos archeologijos dienų renginius. Kelerius metus visi darbuotojai buvo įtraukti į ypač kruopštų muziejinių vertybių pervertinimo darbą.
Dar viena veiklos sritis – leidinių rengimas ir leidyba. Galime didžiuotis ne tik konferencijų pranešimų temomis parengtų straipsnių rinkiniais, bet ir senųjų Panevėžio vaizdų istorijai skirtais leidiniais: „Senasis Panevėžys: nuo pirmųjų fotografijų iki 1918 metų“, „Senasis Panevėžys: Henriko Grinevičiaus atvirukų ir fotografijų kolekcija“, „Fotografas Antanas Patamsis. Panevėžys“, aktualumo neprarado knygos „Kovoję už brangią Tėvynę: Algimanto apygardos partizanų istorija“, „Kovoję už brangią Tėvynę: Vyčio apygardos partizanų istorija“, fotografijų albumas „Sąjūdis Panevėžyje“.
Kad muziejaus veikla būtų sklandžiai pristatoma įvairiuose renginiuose, svarbu kruopščiai koordinuoti veiklą, derinti su kitomis institucijomis bei įstaigos viduje. Tuo aktyviai užsiima direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Violeta Venckuvienė.
R. S. Koks muziejaus indėlis, organizuojant svarbius miesto renginius viešosiose erdvėse?
Violeta Venckuvienė. Siekiame atkreipti visuomenės dėmesį į senųjų tradicijų ir papročių svarbą. Nuo 2000-ųjų muziejus keletą metų organizavo didelius, miesto bendruomenę telkiančius renginius. Galėčiau išskirti ypač sudėtingas organizaciniu požiūriu ir didelio susidomėjimo sulaukusias šventes. Tai Gyvosios archeologijos šventė „Senųjų amatų diena“, rengta miesto gimtadienio proga 2000–2001 m., Laisvės aikštėje organizuotos miesto gimtadienio šventės „Senoji Ukmergės gatvė: prekyba ir amatai XIX a. pab. – XX a. pr.“ 2005–2007 m. 1997–2011 m. organizuotas tarptautinis folkloro festivalis „Aisūs kankleliai“, skirtas archajiškam Baltijos šalių instrumentui – kanklėms. Panevėžiečiai prisimena muziejininkų rengtas kalendorines šventes „Užgavėnės Panevėžyje“ Senvagėje, „Vasarvidžio šventę“ Skaistakalnio parke. Tokie renginiai buria bendruomenę, primena ir moko, koks svarbus mūsų kultūriniam identitetui ir tautinei savimonei krašto papročių, senųjų amatų ar liaudies dainų, šokių tradicijų puoselėjimas, išsaugojimas, perduodant jas iš kartos į kartą. Vėliau šių didelių renginių organizavimą miesto mastu perėmė Bendruomenių rūmai, dabartinis Kultūros centras.
R. S. O kokius tradicinius dabar vykstančius kultūros renginius išskirtumėte?
V. V. Organizuojame muziejinius ir istorinius renginius. Vyksta įvairūs minėjimai, paskaitos, istorinių knygų pristatymai. Ši veikla padeda išlaikyti gyvą istorinę atmintį ir stiprina bendruomenės ryšį su praeitimi. Nuo 2006-ųjų gegužės mėnesį kartu su Lietuvos ir kitų šalių muziejais rengiame „Muziejų naktį“. Tą vakarą muziejus atveria duris lankytojams, kviečiame juos į veiklas, skirtas dideliam įvairaus amžiaus bei interesų lankytojų būriui. Organizuojant tokius renginius, kai per vakarą muziejuje sulaukiama kelių tūkstančių žmonių, svarbus sklandus ir tikslus tarsi laikrodis visų muziejininkų bendras darbas. Nemenkas, bet prasmingas iššūkis – kai įdomu lankytojams, džiaugiamės visi.
Nuo 2014 m. kasmet organizuojame Lietuvos Respublikos Seimo įsteigto G. Petkevičaitės-Bitės „Tarnaukite Lietuvai“ medalio teikimo ceremoniją.
Pirmosios edukacijos muziejuje pradėtos rengti dar 1997 m., o Edukacijos ir informacijos skyrius įkurtas 2011-aisiais. Jam vadovaujaAgnė Šablinskienė. Šiuo metu lankytojams siūloma per 40 edukacinių pažintinių ir kūrybinių užsiėmimų, orientuotų į savo kraštoistorijos, gamtos, etnografinio paveldo pažinimą. Edukatorių parengtos programos „Kelionė laiku“ (2009 m.) ir „Drugelio kelionė po pasaulį“ (2014 m.) pelnė „Žalvarinės bitės“ apdovanojimus Lietuvos muziejų geriausių edukacinių programų konkursuose. Ekskursijos su gidu, informacijos apie muziejaus darbą sklaida taip pat yra šio skyriaus kuruojamos veiklos.
R. S. Kaip motyvuoja ir įpareigoja suvokimas, kad jaunimas, su kuriuo dažniausiai bendraujate, yra mūsų ateitis?
Agnė Šablinskienė. Darbas muziejuje, ypač edukacijos srityje, yra džiugi atsakomybė įtraukti lankytojus į prasmingą misiją: prisiminti, gerbti, puoselėti praeitį. Tikiu, kad tai mus sustiprina. Motyvaciją kuria grįžtamasis ryšys, įgyvendinant šią misiją. Dažnai sakau – jei pažinsime savo protėvių tradicijas, žinosime, kas esame. Bet dar svarbiau – padėti suprasti, KODĖL tai svarbu. Todėl siekiame ne tik suteikti žinių, bet ir per įtraukiančias kūrybiškas veiklas padėti tapti mąstančia asmenybe, atsakingu piliečiu, mylinčiu ir gerbiančiu vietą, kurioje gyvena. Manau, kad apie tai kalbėti yra labai prasminga.
R. S. Kaip lankydamiesi muziejuje patiriame istoriją?
A. Š. Muziejuje, kaip niekur kitur, galime iš arti susidurti su Panevėžio miesto ir krašto istorija, sužinoti, kaip sekėsi Panevėžiui išgyventi įvairius istorijos etapus – nuo priešistorės, miesto įsikūrimo iki šių dienų. Galite tai daryti individualiai ar padedami edukatoriaus, gido. Muziejaus siūlomų veiklų pažinimo procesas įmanomas pasitelkiant visus žmogaus turimus pojūčius: regą, klausą, lytėjimą, uoslę ir skonį. Labai kviečiame tai išbandyti.
Muziejaus naujienų sklaida ir viešinimu užsiima muziejaus atstovė informacijai Ieva Varanavičienė.
R. S. Papasakokite apie muziejaus virtualias paslaugas.
Ieva Varanavičienė. Naujienų sklaidai ir viešinimui pasitelkiame socialines medijas: interneto svetainę, Facebook, Instagram, Youtube paskyras. Itin gerai vertinama Skaitmeninė biblioteka, esanti muziejaus svetainėje, joje skelbiama informacija apie regiono istorijos tyrimus, senuosius leidinius, dokumentus, žymius kraštiečius. Ja dažnai naudojamasi. Stebime, kad domimasi mūsų parengtomis virtualiomis parodomis, „Mediatekos“ įrašais. Tai ilgai išliekanti, neprarandanti aktualumo medžiaga.
Etnografijos rinkinys kauptas dar pačioje muziejaus įkūrimo pradžioje, tačiau tik atkūrus Nepriklausomybę įkurtas atskiras Etninės kultūros skyrius. Sukaupta ir saugoma daug unikalių krašto prigimtinės kultūros pavyzdžių, pristatančių Panevėžio krašto dainininkus, muzikantus, pasakojamosios tautosakos pateikėjus, tautodailininkus, užfiksuota panevėžiškių tarmė. Šiam skyriui vadovauja Lina Vilienė, Etnografijos rinkinį kuruoja Vitalija Vasiliauskaitė.
R. S. Kokia buvo įkurto skyriaus veiklos kryptis, pirmieji darbai?
Vitalija Vasiliauskaitė. Tuomečio muziejaus direktoriaus Gintaro Šileikio ir etnografės Dainos Snicoriūtės (1965–2023) iniciatyva Etninės kultūros skyrius įkurtas 1990 m. Nuo pat pradžių imtasi aktyvios veiklos gilinantis į krašto nematerialaus etninės kultūros paveldo išsaugojimą, nes būtent šios srities medžiagos muziejuje buvo surinkta ir tyrinėta mažiau. Kalendorinių ir šeimos papročių bei tradicijų fiksavimui rengtos etnografinės ekspedicijos po Panevėžio ir aplinkinių rajonų vietoves. Sukurti dokumentiniai filmai apie Panevėžio krašto žmones ir papročius – „Bikino alus“ ir „Velykų būgnai“, filmuota daug Panevėžio krašto partizanų prisiminimų. Iš surinktos medžiagos skyriuje suformuotas Garso ir vaizdo archyvas.
R. S. Sukauptas didžiulis etnografijos rinkinys, tyrinėjant ir viešinant jo eksponatus rengiamos parodos, ekspozicijos, publikacijos, skaitomos paskaitos. Kokie darbai įprasmina ilgalaikį šio palikimo išsaugojimą ateičiai?
V. V. Džiugu, kad mūsų krašto etnokultūros unikalumą pavyko užfiksuoti sudarytose knygose – „Geležinės paminklų viršūnės Panevėžio kraštotyros muziejuje“, „Arvydas Petrulis: Tėvo Stanislovo palaimintas drožti“, „Sakralinė medžio skulptūra Panevėžio kraštotyros muziejuje“. Remdamasis mūsų skyriaus surinkta medžiaga Panevėžio rajono Vadoklių kultūros centras Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadui pateikė Velykų būgnų mušimo tradiciją Aukštaitijoje (į sąvadą įrašyta 2019 m.). Dabartinė skyriaus vadovė Lina Vilienė parengė medžiagą apie aukštaitiškų pintinių juostų pynimo tradiciją, ji į minėtą sąvadą įrašyta 2020-aisiais.
Restauravimo ir konservavimo skyrius įkurtas 2000 m. Nuo pat įsteigimo čia dirba trijų specialybių – metalo ir metalinių dirbinių, polichromuotų medinių kūrinių ir popieriaus restauravimo specialistai. Nuo 2020 m. pabaigos skyrius veikia moderniose, šiuolaikine įranga aprūpintose patalpose.
R. S. Restauratorius muziejuje – retenybė ar būtinybė?
Jūratė Gaidelienė, direktoriaus pavaduotoja–vyr. muziejaus rinkinių kuratorė. Ne visuose muziejuose dirba restauratoriai. Muziejiniame darbe tai labiau – būtinybė. Džiaugiamės, kad turime tokių specialistų, kurių dėka eksponuojamos muziejinės vertybės yra geros ekspozicinės būklės, nuolat gerėja ir saugyklose saugomų eksponatų vaizdas. Dažnai naujai gaunami daiktai į muziejų atkeliauja pažeisti laiko, korozijos ir kt. Muziejaus restauratoriai juos tvarko, valo, konservuoja ar restauruoja. Su restauratoriais tariamasi, kai reikia pergabenti trapius, lengvai pažeidžiamus ar didelių gabaritų eksponatus (baldus, skrynias, kryžius, koplytstulpius). Dabar šis skyrius – vienas moderniausių restauravimo centrų regione, tad dažnai sulaukiame kitų muziejų, bibliotekų prašymų pakonsultuoti ar restauruoti, konservuoti jų vertybes.
Kaip sudėtingais praeities dešimtmečiais, taip ir dabartiniais laikais brangiausias muziejaus turtas – žmonės, savo sričių profesionalai. Jų rengiamos ekspozicijos, parodos, edukaciniai užsiėmimai, ekskursijos, paskaitos, publikacijos, įvairūs renginiai įprasmina, primena ir atkreipia visuomenės dėmesį į svarbiausius mūsų istorijos momentus. Muziejininkų entuziazmas, žinios gilinant ir įvairiomis formomis viešinant savo srities tyrimus nelieka nepastebėti. Muziejus didžiuojasi pastarųjų metų laimėjimais: Panevėžio m. kultūros ir meno premijas pelniusių dr. Arūno Astramsko (2023 m.), dr. Zitos Pikelytės (2017 m.), Edukacijos ir informacijos skyriaus darbuotojų (2017 m.), „Panevėžio istorijos ekspozicija: epochų dialogai“ kūrėjų grupės (Jūratė Gaidelienė, Emilija Juškienė, Donatas Juzėnas, Dovilas Petrulis, Zita Pikelytė, Vitalija Vasiliauskaitė, Lina Vilienė, Emilis Jocius, Arūnas Astramskas, 2022 m.) įvertinimu. Džiaugiamės Vitalijos Vasiliauskaitės 2006 m. pelnyta kalbininko Petro Būtėno premija, o 2012 m. – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, Linos Vilienės 2022 m. įvertinimu – LR Kultūros ministerijos premija.
Straipsnio autorė – Rasa Stružienė