Smalsumas garso prigimčiai nutiesė kelią į kūrybą
Modulinis sintezatorius, sempleris, garso procesorius – šie galbūt ne visiems suprantami, gal kiek magiškai skambantys žodžiai, o tiksliau – prietaisai, yra neatsiejami Leono Somovo kūrybos instrumentai. Vienas ryškiausių Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjų ir atlikėjų, muzikos prodiuseris gimė ir užaugo Panevėžyje. Studijuodamas Londone garso inžineriją, vieną savo mokomųjų kūrinių pavadino „Senvage“, mat šalia jos prabėgo vaikystė. O dabar jau brandus menininkas šiemet išgyvena tikrą muzikinį proveržį. Išleido du albumus ir toliau nori nerti į tikresnės elektroninės muzikos, nenuglūdinto garso paieškas, nerti į nežinomas teritorijas.
Vienas po kito du albumai
Pirmąjį šiųmetį albumą – vinilinę plokštelę „Cello duo“ Leonas pristatė Vilniaus knygų mugėje. Šio leidinio istorija – išskirtinė. Prieš metus L. Somovas buvo pakviestas dalyvauti Šv. Kristoforo kamerinio orkestro festivalyje „Vilnius Spring Festival“. Organizatoriai pasiūlė sujungti barokinę muziką su elektronine ir tai tapo nemenku iššūkiu. Į procesą įsitraukė dar du muzikai – violončelininkai Ignė Pikalavičiūtė ir Domas Jakštas, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro nariai. Prasidėjus pirmosioms repeticijoms, L. Somovas diktofonu įrašydavo įvairiausius jų fragmentus, po keletą sekundžių ar minučių. Pasitelkęs tuos fragmentus, sukurdavo savo eskizus, juos atsinešdavo į repeticijas ir visi trys drauge paimprovizuodavo.
„Įsirašytą partiją atsinešdavau į studiją ir mėgindavau darsyk pasižiūrėti kaip į naują muzikos šaltinį, neprisirišant prie esamos melodijos ar temos. Taip ir gimė keli kūriniai, todėl kilo mintis nepalikti jų archyvuose ir išleisti vinilinę plokštelę. Man šis albumas toks švelnus, vietomis melancholiškas, turi daug spalvų, daug elektroninės eksperimentinės laisvės. Šiame albume yra J. S. Bacho, bet didžioji dalis – J. Haidno muzikos momentų, taip mes nusprendėme“, – pasakojo Leonas.
Projektas tapo sėkmingas. Vinilinę plokštelę „Cello duo“ Leonas pristatė Gibraltare ir dar gavo prašymą pristatyti dviejuose renginiuose Lietuvoje. Balandžio pradžioje išleistas ir antras albumas, pavadintas „Patchworks“. Jis gimė iš Leono aistros moduliniams sintezatoriams (apie juos – šiek tiek vėliau). Kuriant muziką moduliniu sintezatoriumi kiekvienas garsas atsiranda „patchinimo“, arba laidų jungimo, dėka. Ne visi albumo kūriniai sukurti vien moduliniu sintezatoriumi, tačiau pati šio garsų išgavimo (patchwork) filosofija tapo kūrybine ašimi.
L. Somovui, kaip ir kiekvienam kūrėjui, reikia gyvenimo patirčių, reikia laiko mintims sukaupti, suvokti, ko nori, kaip save išreikšti. „Buvo laikotarpis, kai mažai ką išleidau, tiesiog ieškojau idėjų. O šiemet įvyko lūžis. Galbūt kelionės prie to prisidėjo. Keliavau į Indiją, ten surengiau keletą koncertų ir parsivežiau minčių. Kelionėse neretai užsimezga naujų pažinčių, įvairių bendradarbiavimų, naujų projektų, juk susitikę skirtingi žmonės tarpusavy sukuria kažkokią aurą, sugeneruoja kažkokius cheminius rezonansus“, – kalbėjo pašnekovas, daug įkvėpimo naujausiam albumui suradęs Indijoje.
Šioje šalyje L. Somovas susipažino su vietiniais muzikantais. Išleido kūrinį su atlikėja Mangka iš Manipuro (Indijos regionas). Su ja susipažino festivalyje Himalajuose, nedideliame miestelyje pavadinimu Ziro. Festivalis vyko slėnyje, aplink driekėsi ryžių laukai. Laisvu laiku Leonas nuvyko į gretimą kaimelį, kuriame archajiškai gyvena kelios gentys. Vietiniai žmonės turi namus, bet neturi elektros, gyvena labai paprastai. Kaimelis tuokart buvo stebėtinai tuščias ir tylus, nes gyventojai plušėjo ryžių laukuose. „Nuvažiavom į tuos laukus, leido pabandyti rinkti ryžius. O darbas toks: nupjauni kuokštą stiebų ir purtai juos į kibirą ar kažkokį surinktuvą, paskui nusijoji. Labai įdomus procesas ir buvo labai smagu jį išbandyti“, – prisiminė Leonas ir tuoj pat atsiprašė, kad nuklydo nuo pokalbio apie muziką ir kūrybą, tačiau netgi prisiminimai apie ryžių laukus iliustruoja įspūdžių, emocijų, garsų kaupimą būsimiems kūrybiniams eksperimentams.
Garso inžinerija
Panevėžio muzikos mokykloje L. Somovas mokėsi skambinti gitara, anuometėje Panevėžio konservatorijoje – griežti kontrabosu, galiausiai išvyko į Londoną studijuoti garso inžinerijos. Muzikas pasakojo, kad nuo vaikystės jam buvo įdomios techninės garso atsiradimo galimybės: kaip atsiranda garsas, kaip jis sklinda iš garso kolonėlės, kaip apskaičiuoti akustinius parametrus, kaip sintezės būdu sugeneruoti garsą, kaip įsirengti studiją? Į šiuos klausimus ir gauti atsakymai studijuojant garso inžineriją. Taip pat išmokta dirbti su įvairiomis kompiuterinėmis programomis bei sintezatoriais.
Vieni iš elektroninės muzikos instrumentų ar prietaisų yra kompiuteris, modulinis sintezatorius, sempleris, garso procesorius ir kiti. Sempleris – tai garso įrašymo įrenginys, garso procesorius – garso apdorojimo prietaisas. Šiuo metu didžiausia Leono aistra – darbas moduliniu sintezatoriumi. Norėdamas paprasčiau paaiškinti, kas tai yra, pašnekovas kaip pavyzdį pasitelkė gitarą. Tarkime, groja gitaristas, šalia keli pedalai, juos tarpusavyje sujungdamas muzikantas sugeneruoja tam tikrą norimą gitaros skambesį ar efektą. Panašiai vyksta ir su moduliniu sintezatoriumi. Esama skirtingų modulių, atliekančių tam tikras funkcijas. Pavyzdžiui, vienas modulis yra garso šaltinis, generuojantis tonalinį garsą. Kitas modulis sukuria garso amplitudę, dar kitas – apdoroja skambėjimo dažnius. Visus juos sujungus galima sukurti garso tembrą, ritminę, melodinę partijas, tam tikrą sekvenciją.
Kūrybinis procesas vyksta jungiant laidus modulinėje sistemoje. Anot Leono, įdomiausias momentas dirbant su moduliniu sintezatoriumi yra tai, kad jis – truputį kintantis instrumentas. Vadinamasis analoginis modulinis sintezatorius turi savybę reaguoti į elektros svyravimus, temperatūrų kaitą, panašiai kaip akustinis styginis instrumentas, jautriai reaguojantis į temperatūrų skirtumus, – tiesiog išsiderina. Panašūs dalykai vyksta ir su moduliniu sintezatoriumi.
„Tarkime, ryte susikonfigūruoju kažkokį nustatymą ir palieku, o vakare galiu išgirsti šiek tiek kitokį garsą, nei buvo ryte. Man tai malonios staigmenos, atradimo džiaugsmas. Pasitaiko netikėtų, labai nustebinančių momentų. Tarsi instrumentas būtų gyvas. Kuriant muziką kompiuteriu ir dirbant su pelyte šiek tiek nuobodu ir ne taip įkvepia, o moduliniame sintezatoriuje kiekvieną parametrą galima tiesiog liesti rankomis ir jį valdyti, o tada ir saviraiška daug malonesnė“, – džiaugėsi L. Somovas.
Garsų paieškos aplinkoje
Apie garso grynumą, jame slypintį poveikio užtaisą Leonas gali kalbėti ilgai. Garsas, kaip ir visa muzika, turi savo istoriją. Anot kūrėjo, dainos istorija dažniausiai išrašyta žodžiuose, taip pat juose perteikiama emocija. Pavienis garsas irgi gali turėti savo istoriją, todėl labai svarbu tą garsą atrasti pačiam, nepanaudoti kažkokio paruoštuko. Labai svarbu, kad garsas turėtų prasmę ir savo istoriją. Todėl L. Somovas labai mėgsta pats įrašyti garsus – buities, aplinkos, gamtos garsus, paversti juos ritmine struktūra, melodine ar harmonine partija. Šitaip kūrinys įgauna didesnę prasmę ir artimesnį ryšį su kūrėju.
Iliustruodamas savo išsakytas mintis, pašnekovas papasakojo įdomią garso paieškos istoriją. Kirbėjo mintis paeksperimentuoti, ir su ne bet kuo. L. Somovas pakvietė susitikti vieną ryškiausių Lietuvos dizainerių Agnę Kuzmickaitę ir pasiūlė sujungti elektroninę muziką, drabužį ar madą. Abu aptarė koncepciją ir ėmėsi darbo. Leonas sugalvojo diktofonu įrašyti Agnės ateljė aplinkos garsus: adatų daigstymo, siuvimo mašinų variklių, lygintuvų, garintuvų, dizainerės pieštuku piešiamų eskizų garsus. Vėliau vyko darbas studijoje. Leonas principingai naudojo tik paties įsirašytus garsus, nieko kito, todėl kūrybinis procesas tapo iššūkiu. Siuvimo ateljė garsai, Leono žodžiais, nėra muzikalūs, tačiau reikėjo iš jų sugalvoti boso liniją, harmoniją, todėl teko panaudoti daug skirtingų kūrybos technikų. Naujas iššūkis neretai tampa stipriu įkvėpimu. Taip atsitiko ir kuriant muziką A. Kuzmickaitės kolekcijos pristatymui. Susikomponavo šeši garso takeliai, jų pakako visos kolekcijos demonstravimo fonui sukurti. Paties autoriaus apibūdinimu, išėjo eksperimentinė, gal labiau techno muzika, tačiau L. Somovas nelinkęs savo kūrinių priskirti kažkokiam konkrečiam stiliui, komponuojant svarbiausia idėja, sumanymas, saviraiška.
Tęsiant apie muzikos stilių, L. Somovas prisistato įvairiuose amplua, todėl ir muzikos stilistika įvairi. Skamba jo autorinė elektroninė, eksperimentinė muzika, bendri kūriniai su vokalistais, instrumentininkais, ir tai liudija platų akiratį, plačius gebėjimus. Kiekvienas bendradarbiavimas ar naujas muzikinis projektas praturtina, įvyksta kūrybinė chemija, o jungčių esama įvairių – elektroninė ir popmuzika, elektroninė ir klasikinė muzika, elektroninė ir šokių muzika, elektroninė muzika ir mada, vardinti galima būtų daug.
O kokios muzikos Leonas mėgsta klausytis poilsio valandėlę? Į šį klausimą vyras atsako paprastai. Poilsiui klausosi įvairią muziką ir įsitikinęs, kad visa muzika yra gera, gali būti tik blogas atlikimas. „Mėgstu klasikinę muziką, džiazą, roką. Vaikystėje daug klausydavau sunkiojo roko. Klausymas priklauso nuo nuotaikos, emocinės būsenos. O elektroninė muzika – esu grupių Massive Attack, Aphex Twin, Thom Yorke, Faithless, Boards of Canada, Air, Jeff Mills, Plastikman fanas. Galėčiau dar daugiau vardinti“, – įsismarkavo L. Somovas.
Leonas ypač vertina vinilines plokšteles ir mėgaujasi klausydamasis muzikos būtent iš jų. Tokiam poilsiui reikalingas tam tikras ritualas – įjungti grotuvą, uždėti plokštelę, atsargiai ant jos uždėti adatą ir tiesiog klausytis. Pasibaigus vienai pusei, apsukti plokštelę, pakeisti pusę. „Man tai tikriausias ir sakraliausias laikas muzikai. Panašiai kaip su knyga, kai ieškai ramaus laiko paskaityti pusvalandį ar valandą. Su plokštele irgi toks pat ritualas. Dėl to man plokštelės ir patinka“, – atskleidė pašnekovas.
Panevėžys išliko namais
Į Panevėžį L. Somovas atvažiuoja retai, tačiau šį miestą vadina namais. Vasarą atsiveža dviratį, nes čia gerai įrengti dviračių takai. Neseniai po koncerto Šiauliuose užvažiavo į Panevėžį, aplankė savo vaikystės kiemą, kuriame dabar „Stasys Museum“, apėjo Senvagę. „Stasys Museum“ pirmą kartą pavartė žurnalą „Senvagė“, todėl nereikėjo ilgai įkalbinėti papasakoti žurnalui apie save.
Beje, su Senvage yra susijusi graži asmeninė Leono istorija. Studijuodamas Londone gavo užduotį sukurti kūrinį, pasitelkus programą, kurios mokėsi. Tai buvo atsiskaitomasis darbas. Jį pavadino „Senvage“, o mūsų kalbos nežinantys bendramoksliai klausė: kas yra ta Senvažy? Kažkoks prancūziškas žodis? Anot Leono, tai buvo savotiška dedikacija miestui – elektroninis kūrinys, už kurį gautas aukštas įvertinimas, beveik 100 balų iš tiek pat galimų. Net dėstytojas pasikvietė ir paprašė parodyti, kaip jį sukūrė. Tai labai pakėlė jauno studento savivertę.
Leonas sakė pažįstąs daug talentingų menininkų iš Panevėžio, tačiau su jais susipažino ne Panevėžyje. Vaikystėje daug laiko praleido tėvo Valdo Somovo darbovietėje, fotoateljė Respublikos gatvėje. Ten ateidavo daug fotomenininkų, ten matė ir pirmuosius Algimanto Aleksandravičiaus darbus. Anuomet fotografija buvo analoginė, ryškindavo juosteles, spausdavo ant popieriaus. Iki šiol fotografija Leonui išliko dideliu įkvėpimo šaltiniu.
„Kartais, kai užeina įkvėpimas, pasiimu analoginį fotoaparatą, fotografuoju, paskui pats ryškinu rankomis, spausdžiu fotografijas ant popieriaus, stengiuosi to nepamiršti. Man tai labai patinka. Čia panašiai kaip su plokštelės klausymusi. Ryškinu savo namuose, vonioje. Tai paprasta, o atspausti jau sunkiau, tenka ieškoti kur“, – pasakojo pašnekovas.
Paskutinį kartą fotografijas spaudė su vaikystės draugu Liudu Andrikiu, vadovaujančiu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui. Šiame centre yra įrengta laboratorija – tamsus kambarys su raudona lempa ir viskuo kitu, kas reikalinga klasikinei fotografijai. Ten vyrai surengė savotišką workshop‘ą – kūrybines dirbtuves. Rezervavo keletą dienų toje laboratorijoje. Nuo ryto iki vakaro spaudė nuotraukas. Pridarė klaidų, sugadino popieriaus, tačiau buvo smagu prisiminti procesą.
Pogrindinis muzikavimas rūsyje
Darsyk grįžtant prie Panevėžio ir pirmųjų muzikos potyrių bei žinių, L. Somovas sako pradėjęs nuo roko, metalo, arba kitaip – sunkiojo roko. Turėjo grupę, repetuodavo rūsyje netoli Senvagės. Tuo metu tai buvo pogrindinis muzikavimas. „Pradėjau nuo gitaros, jau tada man buvo įdomu – kaip formuojasi garsas iš techninės pusės? Buvo įdomu, kaip vyksta įrašai garso studijoje. Iš techninio smalsumo ir atsirado elektroninė muzika“, – prisiminė pašnekovas.
Paklaustas, kokios įtakos turėjo tėvo V. Somovo įkurta radijo stotis „Pulsas“, ji ką nors reiškė, Leonas išsyk atsakė: o taip! Iki radijo stoties jis buvo apsiribojęs vos ne vienu žanru, o pradėjęs dirbti suvokė, kiek yra daug skirtingos muzikos. Tai buvo praregėjimas. „Pirmieji kartai radijuje – naktinis didžėjavimas, nuo 11 valandos vakaro iki 7-tos ryto. Kiekviena patirtis duoda savo, vertinu kiekvieną momentą. Čia sukūriau nemažai šaukinių, juos leisdavo tarp reklamų arba kūrinių. Todėl šioje stotyje nemažai prisidėjau kūrybiškai“, – prisiminė L. Somovas.
Šiuo metu Leonas turi autorinę laidą radijo stotyje M1. Šiai stočiai irgi yra sukūręs šaukinių. Laida vadinasi „Šokių aikštelėje“, trunka valandą kiekvieną penktadienį. Laidoje L. Somovas pristato keletą naujų kūrinių, atrastų per savaitę, taip pat vieną kitą savo ar kitų autorių singlą. Anot jo, tai saviraiška per muzikos selekciją.
Straipsnio autorė – Valentina Žigienė