Atskleisti vietos dvasią
Gidas, istorijos mokytojas Deimantas Ramanauskas gimė ir keletą pirmųjų metų augo Panevėžyje, vėliau tėvai persikėlė gyventi arčiau Krekenavos. Tačiau Panevėžys jam liko svarbus, čia praleisdavo daug laiko, atostogas, ir, kaip pats sako, gerai pažino miestą. Nors gyvena Kaune, jis yra feisbuko grupės „Nesi iš Panevėžio jei ne“ įkūrėjas. Ši grupė vienija beveik dvidešimt tūkstančių nuotraukomis, vizualine medžiaga ir prisiminimais besidalijančių, miesto istorija besidominčių narių. Žinoma, gyvenančių nebūtinai Panevėžyje.
– Deimantai, kodėl grupės pavadinimas būtent toks? Ką norima pasakyti tuo „Nesi iš Panevėžio jei ne“?
– Pavadinimas yra simbolinis, atsiradęs iš kitos panašios grupės pavadinimo. Kaune buvo grupelė žmonių, kurie taip pat įkūrė feisbuko grupę „Nesi iš Kauno jeigu ne“. Principas buvo tas, kad jeigu tu nežinai tam tikrų vietų ar tam tikrų miesto sluoksnių, tai tu nelabai esi kaunietis. Aš tą idėją pasiskolinau ir pritaikiau grupei apie Panevėžį. Tiesiog norėjau, kad žmonės diskutuotų, dėl kokių aplinkybių žmogų galima būtų laikyti tikru panevėžiečiu. Galbūt čia svarbūs kokie nors kalbiniai dalykai, o gal kažkokių tam tikrų vietų žinojimas. Tokiu pusiau žaismingu būdu galima atskleisti, kuris žmogus yra panevėžietis. Arba jeigu tu gyveni Panevėžyje ir kažko apie jį nežinai, gali šioje grupėje sužinoti. Tapti tokiu tikresniu panevėžiečiu.
– Ar panevėžiečiai šiuo atveju jums yra tik miestiečiai, ar Panevėžio krašto žmonės apskritai?
– Taikome į Panevėžio krašto žmones, nes vis dėlto miestas anksčiau nebuvo labai didelis ir, tarkime, fotografijų ar kažkokių planų nėra taip gausu kaip Kaune. Mes imam visą Panevėžio kraštą, visą Panevėžio rajoną, bet būna, kad ir Kupiškį įsidedam, ir kokį Subačių.
– Vienas iš dalykų, kuris mane erzina panašiose grupėse, yra tam tikri komentarai. Šiuo metu jose gausiai reiškiasi sovietmečio nostalgikai, troliai, vatnikai. Suprantama, daugelis grupėje skelbiamų nuotraukų darytos XX a., sovietmečiu, dėl to čia yra terpė reikštis panašiai publikai. Kaip sekasi su jais dorotis?
– Pastaruoju metu kažkodėl tokių komentarų apskritai mažiau būna. Bet kartais tikrai tenka juos ištrinti. Pasitaiko ir rasistinių, neapykantos pilnų komentarų, juos šalinu labai greitai. Tik patys grupės nariai kažkodėl apie panašius komentarus pranešinėja vangiai, nors galima pasinaudoti tokia funkcija. Beje, kartais pasitaiko atvejų, kad norėdami apginti savo nuomonę žmonės apskundžia kito diskusijos dalyvio įrašą kaip netinkamą komentarą. Pasižiūri, o ten realiai nieko labai netinkamo nėra. Kalbant ne apie vatnikus, bet tuos, kurie jaučia tiesiog labai didelę nostalgiją praeičiai, gal jaunystės metams, tai jeigu jie tai išreiškia kultūringai, nesikeikdami, kitų nežemindami, aš tuos komentarus palieku. Kartais jie būna netgi informatyvūs ir iš jų galima net pasisemti žinių, ekskursijoms informacijos pasipildyti. Bet jeigu komentarai pakankamai prorusiški būna, tai juos trinu greitai be įspėjimų. Tie žmonės gauna žinutę, dėl ko buvo ištrintas komentaras, nes viena iš grupės taisyklių yra ta, kad jokių tokių prorusiškų komentarų nebūtų.
– Kai kūrėte grupę, turbūt turėjote kažkokių aiškių tikslų?
– Aš turėjau du pagrindinius tikslus. Visų pirma – daugiau ir viešiau atskleisti Panevėžio istoriją, nes grupėje yra labai daug žmonių ne iš Panevėžio, tokių, kurie tiesiog domisi Lietuvos ar pasaulio istorija. Kitas dalykas, kadangi aš pats vedu ekskursijas, grupė tapo visai nebloga platforma paskleisti žinią apie jas. Tiesa, Panevėžyje ekskursiją aš vedžiau jau seniai, maždaug prieš pusantrų metų. Ekskursijos yra praktiškai nemokamos, ir ši grupė man yra viena iš galimybių pasiekti žmones.
– Jūs gimėte Panevėžyje. O kada apsigyvenote Krekenavoje?
– Panevėžyje nedaug laiko praleidau, tiktai pirmus penkerius savo metus. O paskui mes Krekenavos seniūnijoje gyvenome, bet Panevėžyje labai dažnai lankydavomės. Per savaitę kokius penkis, šešis kartus. Mama turėjo parduotuvę, tai važiuodavom įsigyti prekių. Mieste gyveno ir draugai, ir dauguma giminaičių, tai būdavo, kad tiesiog mėnesiais, kone visą vasarą praleisdavau pas draugus. Ir dabar pakankamai dažnai atvažiuoju, tad, manau, gan neblogai miestą pažįstu.
– O kaip susidomėjote istorija? Kaip tapote istoriku?
– Mano kelias į istoriją toks, sakyčiau, nuobodokas. Ši disciplina šiek tiek užkabino mokykloje, bet taip atsitiko ne dėl to, kad man būtų labai įdomu, o dėl to, kad pastebėjau, jog man ta pamoka nėra sudėtinga ir aš galiu dėl to pasigerinti pažymių vidurkį. Tiktai maždaug vienuoliktos klasės pabaigoje pradėjau labiau ir istorines knygas skaityti, ne tik vadovėlius. Pirmąja istorine knyga man buvo Nijolės Gaškaitės pasakojimas apie pasipriešinimo istoriją, partizanus. Tada supratau, kad istorija man yra įdomi, ir pradėjau su mokytoju daugiau diskutuoti, kalbėtis. Man patiko jo pamokų vedimo būdas, tai, kad jis jas vesdavo visiškai laisvai, tiesiog kalbėdamas prie lentos ar vaikščiodamas po klasę. Paskui nusprendžiau, kad reikia universitete gilinti žinias, ir 2010 m. įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto istorijos bakalauro studijas, iškart po jų baigiau ir magistro. 2015-aisiais įsidarbinau Kauno IX forto muziejuje gidu, ten dirbau penkerius metus. Kadangi baigiau ir pedagogikos studijas, atsirado galimybė išvykti į užsienį ir ten išbandyti savo gabumus – dėstyti istoriją Anglijos lietuviams lietuviškose mokyklėlėse. Taip, va, ir likau mokytoju, taip pat esu gidas Kaune, kartais ir Panevėžyje.
– Kokio pobūdžio ekskursijas vesdavote Panevėžyje?
– Labiau istoriškai informatyvias. Labai toli kažkur neinant, tiesiog siekiant atskleisti Panevėžio dvasią. Šiaip didelės, ilgos ekskursijos trunka kokias tris valandas, aplankoma nemažai objektų, o ši ekskursija trumpesnė, ir pavadinimas būtent – gidas po Panevėžio dvasią. Ekskursijos esmę sudaro keli pagrindiniai objektai iš septynių skirtingų miesto bendruomenių: žydų bendruomenės, aišku, lietuvių, stačiatikių, sentikių, vienas objektas – liuteronų bendruomenės ir kt. Per šiuos objektus parodoma, koks įvairus buvo Panevėžys. O kita ekskursija buvo apie pramoninį miesto paveldą. Aš labiau apie tarpukario paveldą pasakoju.
– Sakykime, žmogus pirmą kartą lankosi Panevėžyje arba jo ligi šiol nedomino istorija ir jis užsinori susipažinti su Panevėžiu. Kaip manote, į ką jam reikėtų atkreipti dėmesį? Pavyzdžiui, jei nesi buvęs ekskursijoje, eidamas mieste matai kažkokius įdomius objektus, bet tie objektai yra fragmentiški, jų nesieja bendras kontekstas. Tai yra lyg atsitiktinai sukritusių dalykų mozaika. Kaip žmogui pajausti Panevėžį? Kaune gali atsidurti panašaus konteksto teritorijose, įžvelgti visumą. Pavyzdžiui, matyti lietuviškojo modernizmo architektūrą Laisvės alėjoje ir aplinkui ją, gali nueiti į senamiestį, ir ten bus kitas pasaulis. Tuo tarpu Panevėžys man atrodo labai fragmentuotas, nes architektūra čia gerokai išretinta. Kaip stebėtojui suklijuoti tuos atskirus objektus į kažkokį vientisą pasakojimą?
– Taip, šitai gan sudėtinga padaryti. Net ne per visas ekskursijas tai pavyksta, nes, atrodo, tu eini, pasakoji apie tuos pačius objektus, bet pasakojimas vis vien šiek tiek skiriasi. Arba kažkoks objektas būna, tarkim, renovuojamas, pasikeičia, atsinaujina. Mano vienas iš raktinių objektų buvo autobusų stotis, nes tai – miesto vartai. Daug žmonių nustebdavo sužinoję, kad toje vietoje anksčiau buvo sinagoga, aišku, vėliau gerokai pakeista. Dabar ji vėl keičiasi.
Kraštotyros muziejus yra padaręs labai neblogų dalykų. Tai yra tokios ekspozicijos gatvėse apie Panevėžio gatves. Tad mano patarimas būtų apžiūrėti tuos lauko stendus, ten pasiskaičius ir peržvelgus nuotraukas galima bendrą istorinį vaizdą susidaryti. Kita vertus, jeigu tiesiog norima aplankyti pačius objektus, geriausia turbūt būtų paimti po vieną objektą iš skirtingų laikotarpių. Iš pirmųjų pastatų Panevėžyje mes turim tik vieną, Upytės pavieto teismo archyvą Kranto gatvėje, dabartinį muziejaus filialą. Ir toliau keliauti per laikotarpius aplankant bažnyčias, fabrikus, buvusius malūnus, tą patį viešbutį „Romantic“, kuris malūne įsikūręs. Tai labai puikiai parodo, kad Panevėžio pramoninė esmė tuo metu buvo grūdų malimo centras mūsų regione. O iš tarpukario turbūt pats svarbiausias Panevėžio objektas, matomas iš nemažai vietų, – Katedra ir šalia esanti K. Paltaroko gimnazija. Kazimieras Paltarokas iš esmės yra viena iš svarbiausių Panevėžio asmenybių XX amžiuje. Katedros pastatymo istorija, parodanti, kiek Panevėžys įdėjo pastangų, ko gero, yra verta knygos. Toks keliavimas per skirtingų laikotarpių objektus labai puikiai atskleidžia tuos skirtingus istorinius sluoksnius. Tad iš esmės net visos dienos nereikėtų, užtenka kokių penkių pagrindinių objektų ir šiek tiek istorinio konteksto, pasiskaitant muziejaus parengtuose gatvelių istorijos ekspoziciniuose stenduose. Aišku, galima tiesiog nueiti į patį muziejų, ten pakankamai aiškiai viskas išdėliota. O jeigu reikėtų rekomenduoti knygą, tai turbūt geriausia istorinė knyga apie Panevėžį yra Onos Maksimaitienės „Panevėžio miesto istorija“.
Beje, kalbant apie sovietinius laikus, labai daug kas Panevėžį sieja irgi su pramone, visų pirma ekranų gamykla. Jeigu paklausinėju ne panevėžiečių, tai visų pirma jie akcentuoja gamyklą, futbolo klubą „Panevėžys“, buvusį „Ekraną“, ir, aišku, „Lietkabelio“ krepšinio komandą. Tai va, jau per tuos sportinius objektus irgi galima labai nemažai sužinoti apie Panevėžį.
Na, o žmonės, kurie labiau linkę domėtis kultūra ir lankyti kultūrines vietas, renginius, visų pirma akcentuoja Juozo Miltinio dramos teatrą. Tai objektas beveik numeris vienas, nes žmonės gal dar sovietiniais laikais jame buvę, gal dar patį Miltinį matę. Jie šį teatrą labai gerai prisimena kaip tikrai aukštos meninės kokybės vietą.
– Panevėžys yra miestas tarp trijų sostinių, nes yra Ryga, Vilnius ir laikinoji sostinė Kaunas, nutolę panašiais atstumais, pusiaukelėje iš vienos vykstant į kitą. Bet nors yra Aukštaitijos sostinė, iš tiesų tai miestas, kuris vis dėlto yra per dažnai apvažiuojamas, čia nesustojama pailsėti, pasivaikščioti, kavos išgerti.
– Įdomus pastebėjimas dėl tų sostinių. Klausimas, kaip sustabdyti tą žmogų, parodyti jam kažką, sudominti, pritraukti, rūpi ir Kaunui, nes Kaunas irgi turi tokią problemą. Statistiškai buvo apskaičiuota, kad vidutiniškai turistas Kaune praleidžia apie vieną dieną ir važiuoja į Vilnių. Vilniuje praleidžia vidutiniškai keturias-penkias dienas. Mes su kolegomis kėlėm klausimą, kaip tą turistą sustabdyti. Ir kai dirbom su Panevėžio plėtros agentūra, irgi buvo kilęs šitas klausimas: kaip pritraukti nors ir vietinius turistus į Panevėžį, kaip juos sudominti? Aišku, Panevėžyje daugiausia yra pramoninio paveldo, agentūra nemažai projektų apie tai rengia. Be kita ko, dar žinom, kad Panevėžys lyginamas ir su kitu miestu – Čikaga. Beje, kriminalistinė istorija labai populiarėja, ir atsiranda nemažai žmonių, kurie ja domisi. Šiomis temomis leidžiamos knygos, kuriami filmai, žmonės nori tas vietas pamatyti. Vienos ekskursijos metu manęs paprašė: „Nuvežkit mus į Ėriškius, kur buvo tulpinių vila.“ Atsakiau, kad negaliu, nes ten yra privatus objektas, yra tų įvykių liudininkų, nukentėjusių yra dar nemažai, žodžiu, dar ne laikas. Dar privengiu šitos temos, manau, reikėtų palaukti bent trisdešimt metų. Nors filmai jau eina, tai… Bet Kaune į ekskursijas apie senesnę kriminalinę istoriją labai daug dalyvių susirenka. Kai gyvenau Anglijoje, pastebėjau, kad Londone labai populiarios ekskursijos apie XIX a. pabaigos serijinius žudikus.
– Kažkada parašiau straipsnį pavadinimu „Sveiki atvykę į Čikagą!“ Norėjosi pasakyti, kad bandant ignoravimu ir neigimu atsikratyti prie miesto prilipusios bjaurios etiketės nepavyks, reikia tuo, kad ir nemaloniu, paveldu naudotis, paversti jį atrakcija. Vis dėlto ir man vėliau tapo akivaizdu, kad tai dar labai jautri tema, atviras nervas. Vis dėlto atrodo, kad šiuo metu ta problema po truputį dyla savaime.
– Toks keistas laikotarpis, kai Panevėžyje labai aktyviai veikė visokios nusikalstamos grupuotės, nulėmė, jog tuo metu susiformavo tokia ne panevėžiečių žmonių nuomonė, kad čia Panevėžys – Lietuvos Čikaga, o tai reiškia, kad pavojingas miestas. Ir ilgą laiką jis vyravo, sakyčiau. Net kai pradėjau studijuoti, toks keistas požiūris dar buvo. Klausia manęs: iš kur tu esi? Na, sakau, aš iš Panevėžio. Tai gerai, sako, mes su tavim atsargiau kalbėsim. Kartą klausiausi Henriko Daktaro interviu, ir jis, be kita ko, kalbėjo apie bendradarbiavimą, bendravimą su tulpiniais. Nežinau, kiek ten tiesos ar kiek melo yra, bet jis sako: man būdavo baisu su jais sėdėt prie vieno stalo. Nes, sako, skirtumas buvo tas, kad mus dar galėjai prognozuot, o tulpinių vadus buvo sunku nuspėt, ką jie darys. Sako, jie galėjo tave primušti tiesiog dėl netinkamo žodžio. Tai va toks įdomus niuansas buvo. Tas nenuspėjamas elgesys ir vėliau paplitęs gatvinis maroziškumas iš dalies suformavo ir nuomonę apie panevėžiečius. Esu vartęs kelis tuomečius laikraščius, ir „Respublikoje“, ir kituose rašyta, kad Panevėžys yra kaip Bermudų trikampis, ten dingsta žmonės, policija nesusitvarko. Ir vienoj vietoj tiesiogiai rašo: venkit Panevėžio, jeigu galit, ten nevažiuokit ir panašiai. Dabar Panevėžys yra visiškai saugus miestas, bet šitas šleifas buvo, gal kažkiek dar jo ir liko.
– Kas dar vilioja žmones, kas jiems patrauklu, kuo domisi keliaudami?
– Nemažai žmonių labai domisi arba prisimena, kokie garsūs žmonės yra kilę iš lankomų vietovių. Kai mes Kaune vedame ekskursijas, visada atkreipiame dėmesį, kad kai kalbame apie Šančius, tai pirmiausia žmonės sako, jog iš čia kilęs Egidijus Sipavičius, taip pat Kostas Smoriginas. Jeigu kalbame apie Panevėžį, daugiausia akcentuojama yra dviratininkė Simona Krupeckaitė. Taip pat, aišku, Kastytį Kerbedį daug kas žino. Bet nemažai kas prisimena ir menininkus. Na, aišku, Stasys Eidrigevičius žinomas. Bet buvo kitas Stasys – Petrauskas, Bitlu vadinamas. Jį prisimena nemažai tų žmonių, kurie, na, tokie neformalai, galima sakyti, buvo. Tai va, žmonėms įdomu garsūs žmonės. Kai rengiame ekskursijas, kartais pavyksta pasikviesti tuos žymius asmenis, jie praveda ekskursijas apie savo laikų Panevėžio ar Kauno tam tikrą dalį. Dabar yra atsiradęs toks labai įdomus ekskursijų formatas. Mes vadinam tai ekskursija su vietiniu arba, jaunimo kalba tariant, ekskursija su rajoniniu.
– Kokią dar ekskursiją norėtumėt suorganizuoti? Kokių perspektyvų įžvelgiate?
– Aš jau planavau surengti ekskursiją apie aštunto-devinto-dešimto dešimtmečių Panevėžio neformaliąją kultūrą, apie jaunimo sambūrius, klubus, roko judėjimus, grupeles, bohemą ir pan. Papasakoti kad ir apie tą patį S. Petrauską-Bitlą. Juk jis nusipelnęs, ne tik turėjo ką pasakyti apie savo kūrybą, bet yra ir Panevėžio bohemiško gyvenimo simbolis.
Pastaruoju metu pradėjo labai populiarėti vietos istorija. Ne tų didžiųjų įvykių, kaip karai ir panašiai, bet vis daugiau žmonių pradėjo domėtis savo krašto ir savo vietos istorija. Panevėžys tikrai yra vertas to susidomėjimo, net ir tarptautiniu mastu. Šiuo atveju dėl dėmesio galbūt labiausiai dėkingi esam Stasio muziejui, kuris labiau, plačiau atvėrė pasauliui miestą ir šiuolaikinio tautiškumo dvasią. Ir tikrai tikiuosi, kad žmonės atras Panevėžį iš naujo. Na, o tie, kurie gyvena Panevėžyje, tiesiog labiau pažins tą gatvę, tą namą ar tą aplinką, kur jie yra, nes praktiškai mus visur, kur einam, lydi tam tikra istorija ir tam tikri mūsų atminties dalykai, atskleidžiantys Panevėžio vietos dvasią.
Straipsnio autorius – Mindaugas Juzokėnas