Keturi vieno pastato projektai

Dabartinis Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos pastatas buvo pradėtas statyti su tikslu jame įkurti mažąją kunigų seminariją. Tačiau nepalankios istorinės aplinkybės sutrukdė šio sumanymo įgyvendinimą. Tai lėmė, kad nuo statybos pradžios iki pabaigos šiam pastatui buvo parengti net keturi projektai, pagal kiekvieną jų pastatą planuota pritaikyti skirtingoms funkcijoms. Todėl šį unikalų atvejį verta panagrinėti detaliau.

Pirminė idėja – pastatyti mažąją kunigų seminariją

Apie specialios mažosios kunigų seminarijos įkūrimą Panevėžyje imta galvoti dar XX a. 3 dešimtmečio pabaigoje. Tačiau sumanymą pradėta įgyvendinti tik po kelerių metų. Kol nebuvo nuspręsta statyti atskiro naujo pastato šiai seminarijai, 1931 m. ją planuota įkurti buvusiuose mokytojų seminarijos rūmuose Klaipėdos gatvėje. Vėliau galvota apie galimybę seminarijai pritaikyti Respublikos g. veikusio kino teatro patalpas. Tačiau abu variantai buvo atmesti, nes parinkti pastatai buvo nenauji, o jų pritaikymas reikiamai paskirčiai būtų sudaręs nemažai išlaidų. Todėl, 1938 m. paskatinus tuomečiam Lietuvos ministrui pirmininkui Vladui Mironui, buvo apsispręsta, kad seminarijai Panevėžyje reikia statyti atskirą, specialiai tam pritaikytą pastatą.1

Pastato statybai pradėta ruoštis 1938 m. rugsėjį, kai buvo suburtas specialus statybos komitetas, kuriam vadovavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Tais pačiais metais nuspręsta, kad geriausia vieta, kur turi būti pastatytas seminarijos pastatas, yra neapstatyta teritorija už katedros – tuometėje Bažnyčios gatvėje (dabar Vyskupo K. Paltaroko g.). Todėl buvo įsigyti keli ten buvę sklypai ir sujungti į vieną. Radus vietą, kurioje iškils naujasis seminarijos pastatas, pradėta ieškoti asmens, galinčio parengti jo projektą. Juo pasirinktas tuometis Panevėžio miesto savivaldybės statybos inžinierius Antanas Gargasas, turintis daug įvairios paskirties pastatų projektavimo patirties. 1938 m. pabaigoje Panevėžio vyskupijos kurija susitarė su inžinieriumi, kad jis pirmiausia parengs eskizinius būsimojo pastato projektus. Inžinierius į tokį užsakymą tikriausiai žvelgė su entuziazmu, nes per trumpą laikotarpį, nuo 1938 m. gruodžio iki 1939 m. vasario, seminarijos statybos komitetui pristatė net keletą skirtingų būsimojo pastato eskizinių projektų.

Pagal pirminį sumanymą pastatas turėjo būti dviejų aukštų. Vėliau nuspręsta, kad jis bus trijų aukštų. Tačiau galiausiai statybos komitetas priėjo prie išvados, kad racionaliausia būtų statyti keturių aukštų pastatą su rūsiu. 1939 m. kovą pradėjus rengti galutinį pastato projektą, pagal kurį bus vykdoma statyba, Panevėžio vyskupijos kurija su A. Gargasu pasirašė projektavimo ir statybos darbų priežiūros sutartį. Sutartyje numatyta, kad vyskupija inžinieriui už anksčiau parengtus eskizinius pastato projektus, galutinį projektą, darbo brėžinius, statybos sąmatos sudarymą ir statybos darbų techninės priežiūros rengimą įsipareigojo sumokėti solidžią – net 21,5 tūkst. litų sumą.2

1939 m. pavasarį inžinieriui parengus galutinį būsimojo seminarijos pastato projektą, jį peržiūrėjo miesto savivaldybės Statybos komisija bei Statybos ir sauskelių inspekcija Kaune, jos leido pradėti statybos darbus.3 Keturių aukštų pastatas, kaip numatyta projekte, turėjo būti statomas mūrinis su gelžbetoninėmis perdangomis, tinkuotos išorės ir su čerpėmis dengtu aukštu šlaitiniu stogu. Pastato tūris suprojektuotas simetrinis apverstos „E“ raidės formos. Pagrindinis fasadas klasikiniu būdu buvo sudalintas į tris dalis – masyvus rizalitas, turėjęs pabrėžti centrinę ašį, ir šoniniai fligeliai. Tačiau, kaip ir būdinga A. Gargaso kūrybai, išorėje vengta plastinio dekoro – pagrindiniais išorės akcentais turėjo būti tik stačiakampių langų eilės ir lygios sienų plokštumos. Tad, nepaisant monumentalaus dydžio, pastatas turėjo būti paprastos išvaizdos, iš jos šiek tiek labiau turėjo išsiskirti centre įkomponuotas portalas su masyviais apvadais. Tokia pastato išvaizda tikriausiai atitiko ir vyskupijos kurijos reikalavimus, nes to meto spaudoje akcentuota, kad „seminarijos pastatas būsiąs modernus, higieniškas, bet ne liuksusinis, nes Ekscelencija Panevėžio Vyskupas yra praktiškas gyvenimo žmogus ir katalikų visuomenės akies neatkreipia nereikalingais perdėjimais“.4

Didelio pastato viduje buvo suprojektuota daugiau nei 130 įvairios paskirties patalpų, skirtų aptarnauti kelioliką seminarijoje turėjusių dirbti mokytojų ir apie 100 besimokyti turėjusių mokinių. Pagrindinės pastato patalpos turėjo būti skirtos muziejui, mokymosi klasėms, specialiems fizikos ir gamtos mokslų kabinetams, bibliotekai, koplyčiai su zakristija, moksleivių miegamiesiems kambariams, virtuvėms ir t. t. Be to, pastatas buvo suprojektuotas su didele sale, kur turėjo būti „pritaikinta ir scenos vaidybiniam reikalui, o ne vien tik posėdžiams“.5

Parengus projektą, 1939 m. gegužę pradėta ieškoti firmų, galinčių atlikti pastato statybą. Pastato statybos ir stogo uždengimo darbams atlikti buvo pasirinkta J. Kaplano ir C. Romo statybos firma, tuo pačiu metu pradėjusi statyti kitą svarbų objektą Panevėžyje – penkiolikos klasių pradinę mokyklą tuomečiame A. Jakšto prospekte. Dėl kunigų seminarijos pastato šildymo, vėdinimo, kanalizacijos, vandentiekio sistemų įrengimo pirmiausia buvo susitarta su kauniečių bendrove „Balčiūnas“. Pastarąją dėl įsipareigojimų nevykdymo vėliau pakeitė kooperatyvas „Talka“.

Pastato statybos ir vidaus įrengimo darbai pagal A. Gargaso sudarytą sąmatą turėjo kainuoti daugiau nei vieną milijoną litų. Prie šio objekto atsiradimo finansiškai turėjo prisidėti Lietuvos Vyriausybė, pažadėjusi apmokėti dalį statybos išlaidų. Be to, buvo pradėtos rinkti aukos visuomenėje. Tuo tikslu netgi buvo išleisti aukoms rinkti skirti atvirukai su pastato projekto piešiniu. Visuomenė pastangas Panevėžyje pastatyti seminarijos pastatą sutiko pozityviai, todėl pasitaikė atvejų, kai statybai buvo paaukotos solidžios sumos, kartais siekusios net keliolika tūkstančių litų.6 Aukas dar planuota pradėti rinkti ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.Seminarijos pastato statybos darbai prasidėjo 1939 m. birželį ir pagal pirminį planą turėjo trukti apie dvejus metus, t. y. iki 1941-ųjų vidurio. Statybos darbų priežiūra rūpinosi pastato autorius Antanas Gargasas, Kaplano-Romo firmos įgaliotinis statybos inžinierius Izidorius Kisinas ir kurijos specialiai šiam tikslui pasamdytas statybos technikas Vincas Jasiukevičius, jį vėliau šiose pareigose pakeitė Justas Kasperavičius. 1939 m. vasaros mėnesiais statyba vyko sparčiai. Buvo padėti pamatai, pastatytas rūsys, išmūrytas pirmas aukštas, rengtasi statyti antrą ir trečią. O jau tų pačių metų rudenį planuota pradėti kelti stogo konstrukcijas.7 Deja, bet taip nenutiko, nes greitai buvo susidurta su statybinių medžiagų trūkumu, jį tikriausiai lėmė tuo metu Europoje prasidėjęs karas. Todėl 1939 m. rudens pradžioje pastato statyba buvo sustabdyta net keliems mėnesiams, nes pritrūkta geležies ir kitų svarbių statybinių medžiagų.

Siekiant nevilkinti statybos, kai kurias trūkstamas medžiagas numatyta pakeisti kitomis, bet mažiau kokybiškomis. Pavyzdžiui, dalyje pastato perdangų vietoj geležinių sijų nuspręsta naudoti medines. Visgi tokie statybos nesklandumai kėlė įtampą tarp Panevėžio vyskupijos kurijos ir statybos rangovo.

„Komitetas primena rangovams, kad statybos darbai nevykdomi jau apie 3 mėnesius ir rangovas nėra padaręs jokių žygių tiems darbams pagreitinti ir vykdyti. Čia Komitetas pastebi rangovo nesugebėjimą ar delsimą, nes, jei tuoj parangą paėmus būtų rangovas pasirūpinęs užsakyti reikalingos statybai medžiagos, atrodo, kad [medžiagų] keitimas šiandien nebūtų reikalingas, ypač, kad pastarasis yra nuostolingas kokybės atžvilgiu“,8 – 1939 m. gruodį statybos rangovams išsiųstame rašte priekaištavo vyskupas K. Paltarokas.

Visgi prasidėjus 1940-iesiems pastato statyba, kiek tai buvo įmanoma, vyko toliau. Tais metais buvo rengiamasi pradėti vidaus instaliacijos darbus rūsyje ir pirmame aukšte. Be to, vietomis pradėta mūryti antro ir trečio aukštų sienas. Tačiau tų pačių metų gegužę, ir vėl dėl kai kurių statybinių medžiagų trūkumo, pastato statyba dar kartą buvo sustabdyta. Šį sykį ilgam.

1940–1941 m. parengti, bet neįgyvendinti pastato pritaikymo kitoms paskirtims projektai

Prasidėjus Lietuvos okupacijai, stringančią seminarijos pastato statybą, nors ir trūko statybinių medžiagų, buvo planuota tęsti toliau, nes nesitikėta, kad naujoji valdžia sudarys tam kliūčių. Todėl, pavyzdžiui, 1940 m. liepą kelioms vokiškoms firmoms buvo užsakyta pagaminti dalį pastato vidaus instaliacijos įrenginių. Visgi netrukus tapo aišku, kad naujoji valdžia nėra suinteresuota, jog mieste atsirastų mažoji kunigų seminarija.

Jau 1940 m. rugpjūtį nebaigtą statyti seminarijos pastatą kartu su vyskupijos kurijos turėtomis lėšomis statybai, statybinėmis medžiagomis ir visu sklypu sekvestravo miesto savivaldybė. Šioji vyskupijos kurijai žadėjo, kad užbaigs pastato statybą ir nekeis jo paskirties, bet dėl mieste buvusio būstų trūkumo laikinai pastate apgyvendins benamius. Kaip rašoma archyviniuose dokumentuose, „Vyskupijos Kurija, pati negaudama reikiamos [statybinės] medžiagos, sutiko su tuo miesto savivaldybės reikalavimu ir statybai tęsti davė savivaldybei čekį 50.000 litų vertės“.9 Tačiau netrukus paaiškėjo, kad miesto savivaldybė pastato statybos nepradėjo tęsti ir to daryti net neplanavo. Taip buvo dėl to, kad iš vyskupijos kurijos gauti pinigai buvo panaudoti užbaigti visai kitų pastatų statyboms. Dėl atsiradusio konflikto su tuomete miesto savivaldybe, vyskupijos kurija planavo kreiptis pagalbos į Vidaus reikalų liaudies komisariatą. Kreipimusi siekta, kad komisariatas padėtų iš savivaldybės atgauti bent jau statybai skirtus pinigus. Tačiau taip nenutiko ir 1940 m. rugsėjį vyskupijos kurija, negalėdama susigrąžinti prarasto turto, galiausiai konstatavo, kad „dabartinėse sąlygose klierikų seminarijos statyba neįmanoma“.10 Netrukus išsiskirstė seminarijos pastato statybos komitetas, o vyskupijos kurija nutraukė piniginių aukų visuomenėje rinkimą. Tapo aišku, kad mažosios kunigų seminarijos pastatas Panevėžyje nebus pastatytas.

1940 m. rudenį miesto savivaldybėje, pritariant Sveikatos liaudies komisariatui, kilo sumanymas nebaigtą statyti ir ideologiškai neparankios paskirties kunigų seminarijos pastatą panaudoti kitai paskirčiai – pratęsus statybos darbus čia įkurti miesto ligoninę. Sumanymą užbaigti seminarijos pastato statybą ir jame įkurti naują ligoninę lėmė tai, kad mieste veikusios apskrities ligoninė ir buvusi žydų ligoninė, bendrai turėjusios apie 300 lovų, nebuvo pajėgios sutalpinti visų juose gydytų ligonių. Kadangi plėsti šių įstaigų nenorėta, nuspręsta kitoje vietoje ir daug didesniame pastate įkurti naują miesto ligoninę.

Naujajai valdžiai toks sprendimas pasirodė racionalus. Taip buvo dėl to, kad pastatas pradėtas statyti tuo metu mažai apstatytoje miesto teritorijoje ir, kaip manyta, „miestas šia kryptimi neturi tendencijos plėstis ir ligoninei tuo atžvilgiu nekliudys“.11 Todėl jau tų pačių metų rugsėjį buvo pradėta rengti projektinė dokumentacija nebaigto statyti seminarijos pastato perprojektavimui į ligoninę.

Miesto ligoninės pastatų komplekso projektavimo darbus patikėta vykdyti miesto savivaldybės, vėliau vykdomojo komiteto Statybos skyriui. Jo vadovu tuo metu buvo inžinierius-architektas Karolis Reisonas. Jis miesto inžinieriumi tapo 1940 m. rugpjūtį, kai pakeitė iki tol šias pareigas ėjusį Antaną Gargasą, tuo metu persikėlusį dirbti į Kauną. Jau 1941 m. sausį K. Reisonas parengė eskizinį būsimos miesto ligoninės pastato projektą (tai vienas iš vos kelių žinomų jo parengtų projektų Panevėžyje). Vadovaujantis eskiziniu projektu, nebaigto kunigų seminarijos pastato vidaus patalpų funkcija ir išdėstymas buvo planuoti pakeisti atsižvelgiant į būsimos ligoninės poreikius – visuose aukštuose suprojektuota daugybė palatų, keletas operacinių, laukiamųjų ir kitų reikalingų patalpų. Tačiau pastato išvaizda nuo pirminio inžinieriaus A. Gargaso parengto sumanymo neturėjo per daug skirtis. Taip buvo dėl to, kad K. Reisonas pasiūlė pastato estetikai suteikti tik šiek tiek daugiau dekoratyvumo ir reprezentatyvumo. Todėl pagrindinio fasado kraštuose buvo suprojektuotos siauros vertikalios nišos su dekoratyvinėmis vazomis, prie pagrindinio įėjimo numatyta pastatyti keturias masyvias kolonas, o viršutinėje dalyje turėjo atsirasti kartušas.

Naujos ligoninės statybos ir įrengimo darbus planuota įvykdyti iki 1942 m. Tai turėjo vykti dviem etapais. Pirmuoju etapu turėjo būti užbaigtas nebaigtas statyti seminarijos pastatas. Jame planuota įkurti ligoninės chirurgijos ir ginekologijos-akušerijos skyrius su 200 lovų pacientams. Vėliau prie šio pastato planuota pristatyti naują 400 lovų ligoninės korpusą, o šalia jo dar turėjo iškilti užkrečiamųjų ligų skyriaus ir lavoninės pastatai. Be to, palei J. Tilvyčio gatvę planuota pastatyti keletą daugiabučių namų, skirtų apgyvendinti būsimos ligoninės personalui. Todėl paskirtame 12 hektarų sklype turėjo iškilti ištisas miesto ligoninės pastatų kompleksas, o buvęs seminarijos pastatas turėjo būti tik viena šio grandiozinio sumanymo dalių. Viso komplekso statyba turėjo rūpintis miesto savivaldybė, vėliau tapusi vykdomuoju komitetu, o reikiamą finansavimą – apie 4 mln. rublių – planavo skirti Sveikatos apsaugos liaudies komisariatas. Planuota, kad, pastačius miesto ligoninės pastatų kompleksą, Smėlynės g. veikusi apskrities ligoninė būtų tapusi nebereikalinga, nes dalį jos funkcijų turėjo perimti didesniuose to meto Panevėžio apskrities miesteliuose planuoti įkurti sveikatos punktai. Todėl atlaisvinus paskirčiai nebereikalingus apskrities ligoninės pastatus, stovinčius prie Smėlynės gatvės, juose planuota įkurti miesto polikliniką.12

Tačiau taip jau susiklostė, kad K. Reisono parengtas ligoninės projektas liko neįgyvendintas. Tam sutrukdė Švietimo liaudies komisariatas. Jo 1941 m. gegužę parengtu siūlymu nebaigtą statyti pastatą užbaigti jame įrengiant technikumą. Tai kartu lėmė, kad nebeliko prasmės apskrities ligoninę paversti poliklinika. Priešingai tam, 1941-ųjų pavasarį naują miesto polikliniką, pagal iš Maskvos gautą tipinį sąjunginį projektą, buvo rengiamasi pradėti statyti tuomečiame A. Jakšto prospekte – šalia naujai pastatytų apskrities savivaldybės rūmų (dabartinės Panevėžio rajono poliklinikos).13

Sumanymas nebaigtame statyti seminarijos pastate įkurti technikumą lėmė tai, kad 1941 m. gegužę šiam pastatui buvo pradėtas rengti jau trečias projektas. Jį parengti buvo įpareigota valstybinėje projektavimo kontoroje „LTSR Pramprojektas“ Vilniaus skyriuje dirbusi lenkų projektuotojų komanda. Projektą parengė inžinierė-architektė Flora Romm, o jai vadovavo žymus tarpukario Lenkijos inžinierius-architektas Julian Puterman–Sadłowski. Remiantis parengta projektavimo užduotimi, technikumas buvo projektuojamas taip, kad „buv. kunigų seminarijos I-o aukšto sienos ir pamatai būtų beveik nepaliesti“.14 Didesniu skirtumu nuo originalaus projekto turėjo būti numatytas keturių aukštų pastato išorės pertvarkymas – nuspręsta įrengti daugiau langų, jų tarpus užpildant siaurais piliastrais, pakeisti karnizo formą ir t. t. Be to, norėta pagrindiniam pastato fasadui suteikti dekoratyvesnę išvaizdą, todėl pagrindinį įėjimą turėjo akcentuoti masyvi kolonada, kurios viduryje planuota įkomponuoti moters skulptūrą. Pokyčiai turėjo būti ir pastato viduje, nes ten vietoj seminarijai skirtų patalpų buvo suprojektuotos 24 mokymui skirtos klasės, specialūs chemijos, fizikos ir geodezijos kabinetai, kelios auditorijos, braižyklos ir salės. Technikumo statybą, pagal parengtą naują projektą, planuota užbaigti 1942 m. Vėliau prie šio pastato dar planuota įrengti sporto aikštyną ir pastatyti dviejų aukštų pastatą sporto ir koncertų salėms bei dirbtuvėms. Viso šio komplekso statyba turėjo kainuoti apie 2,2 mln. rublių, kuriuos, tarpininkaujant Švietimo liaudies komisariatui, planuota skirti iš sąjunginio biudžeto.15 Galutinis pastato pritaikymo naujai paskirčiai projektas buvo parengtas ir Švietimo liaudies komisariato bei miesto inžinieriaus patvirtintas 1941 m. birželio 20 d.16 Tačiau statyba pagal šį projektą neprasidėjo, nes jau po poros dienų kilo karas su Nacistine Vokietija.

Prasidėjus vokiečių okupacijai atsirado viltis, kad naujieji okupantai vis tik grąžins vyskupijos kurijai nebaigtą statyti pastatą ir padės iš savivaldybės išsireikalauti paimtas lėšas statybai. Kurija planavo, kad atgavus pastatą vokiečių okupacinė valdžia galėtų skirti lėšų pastato statybai ir leistų jame pagal pirminį sumanymą įkurti seminariją.17 Tačiau taip nenutiko, nes ir šie okupantai nebuvo suinteresuoti tokiu vyskupijos kurijos sumanymu, todėl nedėjo pastangų padėti atgaivinti dar 1940 m. gegužę sustojusią pastato statybą. Tai lėmė, kad nebaigtas statyti pastatas toks ir liko iki pat šeštojo dešimtmečio pradžios.

Pastato perprojektavimo idėjos pokariu ir jo virsmas Hidromelioracijos technikumu

1944 m. vasarą į Lietuvą ir Panevėžį sugrįžus sovietams, imtasi miesto atstatymo darbų ir galvota apie naujas statybas. Taip pat buvo svarstoma, ką daryti su neužbaigtu pastatu, kuris per karą nenukentėjo. Kadangi griauti to, kas jau buvo pastatyta, nesiryžta, buvo galvojamos idėjos, kokiai paskirčiai pritaikyti neužbaigtą pastatą. Idėjų buvo ne viena, tačiau pirmaisiais pokario metais jų įgyvendinti nesisekė.

Antai dar 1947 m. tuometė miesto valdžia sugalvojo imtis iniciatyvos užbaigti seminarijos pastato statybą ir jį paversti trijų aukštų daugiabučiu. Toks sprendimas buvo motyvuojamas tuo metu mieste buvusiu dideliu gyvenamojo ploto trūkumu. Pastato konversijos į daugiabutį projektą turėjo sudaryti Vilniuje veikusi valstybinė projektavimo kontora „Komprojektas“.18 Tačiau šio sumanymo nepavyko įgyvendinti, nes 1948 m. miesto vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriui „padarius projektinį uždavinį, galutinai prieita išvados, kad šį pastatą gyv. namui pritaikinti neracionalu. Jį galima pritaikinti tik kokiai nors mokyklai“.19

Atsisakius sumanymo pastatą paversti daugiabučiu, jį nuspręsta perduoti miesto Švietimo skyriui. Tuo siekta, kad šis skyrius dėtų pastangas baigti statyti seminarijos pastatą ir jame būtų galima įkurdinti vieną ar kelias mieste veikiančias mokyklas.20 Dėl to 1949 m. buvo planuota parengti pastato užbaigimo ir konversijos į mokyklą projektą.21 Bet ir ši idėja nebuvo įgyvendinta, nes netrukus kilo dar vienas sumanymas – šį pastatą pritaikyti Hidromelioracijos technikumui.

1950 m. mieste įkūrus Hidromelioracijos technikumą, jam buvo paskirtas pastatas Gegužės 9-osios, dabar Vasario 16-osios, gatvėje. Patalpos buvo senos ir ankštos, todėl šiai įstaigai netiko. Ieškota kitų patalpų, kuriose buvo galima įkurdinti šią įstaigą. Buvo sugalvota, kad technikumui galima pritaikyti nebaigtą statyti seminarijos pastatą. Todėl 1951 m. miesto vykdomasis komitetas šį objektą perdavė LTSR Žemės ūkio ministerijai, ji pradėjo rūpintis statybos užbaigimu ir konversija į technikumą.22 Šiam tikslui įgyvendinti reikėjo naujo pastato projekto. Todėl 1952 m. LTSR Žemės ūkio ministerijai parengus architektūrines-planines nuostatas, technikumo pastato projektavimo darbai buvo perduoti Vilniuje veikusioms Respublikinėms architektūrinėms dirbtuvėms prie Architektūros reikalų valdybos.23

Pastato projektavimo darbu užsiėmė tuo metu šioje įstaigoje dirbusi rusų kilmės architektė Vera Furman. Pagal parengtą sąmatą, bendra pastato užbaigimo ir įrengimo darbų kaina sudarė apie 3,7 milijono rublių.24 Naujasis projektas buvo rengiamas derinantis prie nebaigtos statyti pastato dalies. Tačiau stiliaus atžvilgiu jis nemažai skyrėsi nuo originalaus projekto, parengto tuo metu, kai pastatas buvo statomas kaip mažoji kunigų seminarija. Pavyzdžiui, naujajame projekte pastato viršutinio aukšto ir salės korpuso langai buvo suprojektuoti arkiniai, dalį sienų padailino piliastrai ir baliustradų tvorelės, rizalito kraštai ir cokolis suprojektuoti rustuoti, o trečią aukštą nuo ketvirto skyrė profiliuota karnizo juosta. Šių elementų atsiradimas pastatui suteikė puošnesnę išvaizdą, įkvėptą klasikinės architektūros, kurios principų laikytasi sovietinėje pokario architektūroje.

1952 m. užbaigus ruošti pastato konversijos į Hidromelioracijos technikumą projektą ir jį patvirtinus Šiaulių srities Architektūros reikalų skyriui bei Panevėžio vyriausiojo miesto architekto valdybai, buvo pradėti statybos darbai. Tačiau vos tik juos pradėjus susidurta su problemomis – statybinių medžiagų ir finansų trūkumu.25 O tai lėmė, kad pastato statyba galutinai buvo užbaigta tik 1956–1958 m.

Tad, praėjus net keliolikai metų nuo statybos pradžios ir parengus net keturis skirtingus projektus, Kunigų seminarijos pastatas pagaliau buvo baigtas statyti ir virto Hidromelioracijos technikumu. Technikumas pastate veikė kelis dešimtmečius. O atgavus Lietuvos nepriklausomybę čia įsikūrė katalikiška mokykla, vėliau tapusi gimnazija.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

1 Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA). F. 1650, ap. 1, b. 300, l. 3.

2 LVIA. F. 1650, ap. 1, b. 319, l. 20.

3 Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA). F. 1264, ap. 1, b. 752, l. 7.

4 Kunigų seminarija. XX amžius, 1938 m. gruodžio 6 d., p. 10.

5 Panevėžys. XX amžius, 1939 m. sausio 30 d., p. 8.

6 Kronika. Panevėžio garsas, 1939 m. gegužės 27 d., p. 2.

7 Kun. seminarijos statyba. XX amžius, 1939 m. birželio 28 d., p. 10.

8 LVIA. F. 1650, ap. 1, b. 319, l. 49.

9 LCVA. F. 1264, ap. 1, b. 800, l. 564.

10 LVIA. F. 1650, ap. 1, b. 300, l. 33 ap.

11 LCVA. F. R–768, ap. 1, b. 218, l. 11.

12 LCVA. F. R–768, ap. 1, b. 218, l. 11.

13 LCVA. F. 1264, ap. 1, b. 800, l. 920.

14 Kauno regioninis valstybės archyvas (KRVA). F. R–367, ap. 1, b. 11, l. 5.

15 LCVA. F. R–762, ap. 1, b. 614, l. 63.

16 KRVA. F. R–367, ap. 1, b. 15, l. 4.

17 LCVA. F. 1264, ap. 1, b. 800, l. 564.

18 Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas (ŠRVA PF). F. 14, ap. 1, b. 24, l. 362.

19 ŠRVA PF. F. 577, ap. 1, b. 23, l. 86.

20 ŠRVA PF. F. 14, ap. 1, b. 28, l. 73.

21 ŠRVA PF. F. 14, ap. 1, b. 41B, l. 125.

22 ŠRVA PF. F. 14, ap. 1, b. 66, l. 139.

23 Vilniaus regioninis valstybės archyvas. F. 1036, ap. 11, b. 89, l. 1.

24 LCVA. F. R–545, ap. 1, b. 142, l. 36.

25 ŠRVA PF. F. 14, ap. 1, b. 84, l. 66.

Straipsnio autorius – dr. Evaldas Vilkončius