Per lemties išbandymų ribas
Stanislovas Kuzma: „Skulptūra gali kalbėti apie visa tai, kas nepasakoma žodžiais ir neišreiškiama muzikos garsais.“
Ant akmenuoto grindinio ties Nevėžio senvage stabtelėjusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro romantizuota raudono granito skulptūra su Šv. Povilo ir Petro miniatiūrine bažnyčia ant delno tapo miela susitikimų vieta – čia skiriami pasimatymai svečiui ar draugui. Prieš 22 metus panevėžiečių iniciatyva iškilęs, 500 metų miesto pradžią įprasminęs istorinis meno ženklas buvo atnašavimas išsipildžiusiai laisvei ir nepriklausomybei.
Paminklą sukūręs unikalaus likimo skulptorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Kuzma (1947–2012) – garsios gabumais apdovanotos Kuzmų dinastijos iš Rėklių kaimo palei Lėvenį atstovas – gimė Panevėžyje. Tėvams persikėlus į Šiaulius, vaikystę ir vasaras praleisdavo mamos tėvų namuose – pas senelius Veroniką ir Antaną Mamavičius tuometėje Agronomijos (dabar Marijonų) gatvėje.
Nepaisydamas dažnai dėl ligos grėsusio pavojaus gyvybei ir sudėtingų operacijų, S. Kuzma sukūrė apie 200 skulptūrų. Tarp jų – „Mūzų šventė“, „Versmė“ (1981) ir „Vizija“ (1992) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Sutartinė“ prie viešbučio „Lietuva“ (1984), „Šaulys“ Saulės laikrodžio aikštėje Šiauliuose (1986), „Puikioji ledi“ (1990) ir „Karalienės malda“ (1992) Palm Springse (JAV), „Krepšininkas“ Olimpijoje (Graikija, 1996), „Angelas“ Valkininkų ligoninės parke (2008), chirurgo prof. V. Kuzmos (1979), kardiochirurgo prof. V. Sirvydžio (1980), Barboros Radvilaitės (2010) skulptūriniai portretai, „Pieta“ Sausio 13-osios aukų memorialui Antakalnio kapinėse (1995), antkapiniai paminklai menininkams, dekoratyvinės skulptūros Juknaičių gyvenvietės pastatų interjeruose ir parke (1976–1982). Jis atkūrė 1950-aisiais sunaikintas Vilniaus arkikatedros frontono K. Jelskio skulptūras – šv. Eleną, šv. Stanislovą, šv. Kazimierą (1997). Taip pat kūrė sakralinius darbus bažnyčioms, mažųjų formų skulptūras, medalius. 2016 m. Santarų klinikų kiemelyje pastatyta gydytojams skirta S. Kuzmos skulptūrinė grupė „Lozoriau, kelkis“ (1989).
Gera prisiminti senokai matytas šio skulptoriaus kūrybos vizijas granite, marmure, ąžuole, raudonmedyje ar juodalksnyje – subtilių, preciziškų, lakaus judesio formų, tarsi sustabdytų joms skriejant aukštyn kartu su kūrėjo mintimis. Žvelgiant į jas giedrėja žvilgsnis, atlėgsta širdis. Kaip ir mąstant apie šviesią kūrėjo asmenybę – išsaugotą vidinę harmoniją, saiką ir santūrumą dramatinės įtampos kupiname gyvenime. Šiuo atveju asmenybės ir kūrybos savybės – dvasingumas, taurumas, geranoriškumas – buvo neatskiriamos. Ir profesinis sąžiningumas.
S. Kuzmos teigimu, skulptūrą laikyti tauriu, šventu dalyku išmokė kurso vadovas prof. G. Jokūbonis, mokėjęs suformuoti kūrybinį klimatą, išaukštinti meno dalykus: „Mandagus, taktiškas ir tolerantiškas, jo draugijoje reikia pasitempti, nors bendrauja su studentu kaip su lygiu. Todėl negali bet kaip dirbti, bet ką parodyti.“ Išskirtinio talento menininkui viso gyvenimo esmė ir prasmė buvo kūryba. Nors dirbta nuo vieno širdies smūgio iki kito. Tarsi iš aukščiau padovanotas laikas tapdavo didele vertybe. Ir tokios pat – viską sutaurinančios – būsenos, pasineriant į savo mintis ir kūrybos vizijas.
„Tyliųjų modernistų“ kartos vedliai
„Gal todėl ir visa Stanislovo kūryba ilgesinga, siekiamybė kažko aukštesnio. Jo menas buvo ne siekis nustebinti, o įgyvendinti jausmą ir mintį. Tam jis turėjo prigimtinės išminties ir matymo“, – apie savo geriausio draugo kūrybos esmę mąsto Nacionalinės premijos laureatas Gediminas Karalius. Nesieks nustebinti ar priblokšti įmantrumu. Su kiekvienu kūriniu skleisis paslaptinga minties, jausmo, formos harmonija. Įtikins – skulptūra išties gali kalbėti apie visa tai, kas nepasakoma žodžiais.
Abu jie – anų 7–8 dešimtmečių „tyliųjų modernistų“ kartos vedliai, kitokiomis, netikėtomis to meto kūrybos idėjomis patrauklūs amžininkams.
Viename interviu G. Karalius, palikęs Dailės akademiją ir sugrįžęs į gimtuosius Vadoklius atsidėti vien kūrybai, pasakos apie viso gyvenimo draugystę su S. Kuzma. Už daug ką jam dėkingas. Atsivedė jį į Jeruzalę. Ten gyveno ir pats Stanislovas su žmona keramike Lida. Studentišką šeimą palėpėje buvo priglaudęs skulptorius Vladas Vildžiūnas. Butą dailininkų name Užupio Krivių gatvėje Kuzma gaus tik po septynerių metų. Marijos ir Vlado Vildžiūnų soduose, tolėliau nuo sostinės centro, bursis laisvesnio mąstymo intelektualų ir menininkų kolonija. V. Vildžiūnas su architektais atkovos buvusį Dauguviečių trešnių sodą, siektą paversti daržais – čia kursis skulptoriai. Pirmieji studijas pasistatys P. Mazūras, G. Karalius, M. Navakas. Vėliau čia apsigyvens V. Urbanavičius, K. Jaroševaitė, R. Sakalauskas, Š. Šimulynas, kiti. Po atviru dangumi kils skulptūrų muziejus, atsiras ir parodų salė.
Vėliau Stanislovas, atsisakęs dėstytojo darbo Vilniaus dailės institute ir pasitraukęs toliau dėl saugumo spaudimo į Juknaičius, ten pasikvies ir Gediminą. Tuo metu iniciatyva „Duona ir grožis iš vienų rankų“ garsėjusiam Šilutės rajono Juknaičių tarybiniam ūkiui reikėjo dailininkų. Tik ne propagandos vaizdinei agitacijai, kaip visur kitur. Verslumu ir palankumu menui pasižymėjęs šio ūkio direktorius Zigmantas Dokšas pelkėtame pamario kaimelyje kartu su kraštovaizdžio architektais Alfonsu ir Rūta Kiškiais kūrė pavyzdinę gyvenvietę bei parką su dailės akcentais, kvietė jaunus talentingus kūrėjus. Svarbiausia – nevertė kurti ko nors idėjiško. Daugeliui menininkų tai buvo palyginti ramus prieglobstis kūrybai.
Juknaičiuose įspūdingus gobelenus aus ir Panevėžyje po studijų ilgėliau neužsilaikiusi tekstilininkė, biržietė Vida Sakė-Gabrielaitienė (1948–2023), buvusi panevėžietė modernios mozaikos ir freskų kūrėja Angelina Banytė, kartu su S. Kuzma mielai dirbs ir skulptoriai G. Karalius, R. Midvikis (vėliau sukūręs Juozo Miltinio skulptūrą Panevėžyje), vitražistai A. Dovydėnas, A. Stoškus, K. Šatūnas ir kt. Juknaičių meno kūriniai ir architektūra be sovietinės ideologijos šešėlių bus pripažinti turintys išliekamąją vertę, įrašyti į kultūros paveldo registrą, pelnys gyvenvietei urbanistinio kraštovaizdžio parko statusą.
Juknaičių gyvenvietės pastatų interjerams ir parkui S. Kuzma sukūrė to meto išskirtines dekoratyvines skulptūras „Žirgas ir sakalas“, „Motinystė“, „Giliukas“, „Jaunystė“, skulptūrinį ansamblį „Eglė, Žilvinas, jų vaikai“. Juknaičių senelių namų koplyčioje įsikūrė „Nukryžiuotasis“, „Šv. Ona ir Marija“.
Išlaki skulptūra „Žirgas ir sakalas“ (žirgas – jėgos ir darbo, sakalas – laisvės, aukštumų siekimo, dvasingumo ženklai), tapusi gyvenvietės simboliu, pavaizduota ir Juknaičių herbe. Ideologinių ženklų pasigedusiems vizitatoriams iš aukščiau nuraminti sumanys iš plieno lakštų raudonai nudažytą „Liepsną“ su ne visų atspėjama slapta modernizmo potekste. Po kelių dešimtmečių ne tik pirmiesiems darbams – „Motinystei“, penkių metrų ilgio ąžuolo „Žaidimų suolui“, vaikų pramintam „Krokodilu“, bet ir kitoms medžio skulptūroms, nors ir saugotoms, tačiau paveiktoms laiko ir permainingų pamario orų, prireiks restauravimo. Tuo užsiims menininko mirties metinėms paminėti 2013 m. Juknaičių bendruomenės iniciatyva organizuota savaitės talka su medžio meistrais, dailės studentais, dalyvaujant šeimai – žmonai Lidai, sūnui skulptoriui Algirdui, dukrai Gabijai.
Kūrybinės jaunystės metus Juknaičiuose menininkas vadino vienais gražiausių gyvenime. Čia, intensyviai kuriant, pragyventa devynerius metus (1976–1985), tik retkarčiais nuvykstant į Vilnių. Juknaičiai padėjo S. Kuzmai subręsti, atrasti naujas erdves, suteikė pasitikėjimo kūrybinėmis jėgomis.
Lėvens dovanota „Vizija“
Dar tebegyvenant Juknaičiuose teks imtis didelio ir sudėtingo kito kūrinio – „Mūzų šventės“. Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai (pagal jų projektą 1981 m. atlikta kapitalinė Lietuvos nacionalinio dramos teatro rekonstrukcija) pasiūlys sukurti dailės akcentą pastato frontonui. Kone paskutinę minutę susitikime su architektais po ilgų dvejonių pagaliau nušvitusi idėja taps įspūdingu kūriniu. Skulptūrinei kompozicijai prireiks meistriško profesionalumo, įžvalgaus sumanumo ir kruopštaus darbo su lakštais, kol varis atsiskleis visu grožiu. Trys mūzos – Kaliopė (dramos), Talija (komedijos) ir Melpomenė (tragedijos) – virš pagrindinio įėjimo tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro simboliu.
Su šiuo teatru dar neatsisveikins. Architektai Nasvyčiai, gavus papildomą finansavimą, sumanys uždengti buvusį senojo teatro kiemą ir paversti jį holu su baseinėliu. Apie tai S. Kuzma išgirs po sėkmingos širdies operacijos reanimacijos palatoje. Ir, žinoma, iškart vėl panirs į kūrybinius apmąstymus. Taps aišku, kad trims mūzoms su auksinėmis kaukėmis ant teatro fasado reikės panašaus stiliaus skulptūrinio akcento hole.
Iš pasąmonės išplaukusi „Vizija“ primins vieną liūdną vasarą po gydymosi ligoninėje. Trisdešimtmetis skulptorius nuvyks pailsėti į Kuzmų tėviškę. Senelių ir tėvo vaikystės sodyba Rėklių kaime jau bus parduota, bet dėdė Kęstutis Kuzma buvo nusipirkęs sodybą netolimuose Daukniškiuose prie Lėvens. Tą kartą jautėsi labai prastai, kamavo liūdesys. Vaikščiojo Lėvens pakrantėmis, žiūrėjo į saulės atspindžių žaismą vandens tėkmėje. „Norėjosi panirti į srovę ir plūduriuoti kartu su linguojančiomis žolėmis. Tas pojūtis įsikūnijo į formą, tarsi dvasia būtų pasireiškusi fiziniu judesiu. Prieš akis stojosi skulptūros „Vizija“…“, – tą rugpjūtį prisimins S. Kuzma. Bus dėkingas atmintyje nušvitusiam šiam Lėvens tėkmės vaizdiniui.
Teatro holui sukurs „Versmę“ – „Mūzų“ stiliui derančią, panašių matmenų ir formų horizontalią figūrą, kurios „judesys efemeriškas, ji tarsi levituoja ant baseinėlio krašto“. Tik įgyvendinti šią kūrybinę viziją pasiseks ne iš karto. Bus nurodyta darbą nutraukti, skulptūrą užkalti ir išvežti. Nepaisys draudimo – naktimis glūdins bronzinį paviršių iki švytėjimo, kol atsivers magiškas skulptūros grožis. Koks malonumas būdavo gyvenant sostinėje šiame teatre vakarais gėrėtis auksu tviskančia „Versme“, dar nežinant jos prigimtinio ryšio su mūsų vaikystės Lėveniu.
2018 m. antrosios kapitalinės teatro rekonstrukcijos metu „Mūzų šventė“ bus trejiems metams uždengta, o „Versmė“ – kelių kartų jaunųjų teatralų ypač pamėgtas meno kūrinys – atsargiai išgabenta saugoti. Po trejų metų šių abiejų meno kūrinių grožis vėl džiugins teatralus. „Versmė“ dar pasitarnaus festivalio emblema – kaip gyvosios lietuvių teatro tradicijos šaltinis. S. Kuzma pagal šios skulptūros siluetą sukurs festivalio logotipą ir statulėlę laureatams.
Kitas skubus užsakymas visuomeninei erdvei – skulptūra pirmajam daugiaaukščiui viešbučiui „Lietuva“. Ankstesnio, meno tarybos gerai įvertinto, modelio atsisakyta: valdžiai netiko jo autorius. Viešbutį projektavę architektai Nasvyčiai Kuzmai davė tris mėnesius. Pasirinkimas vaizduoti tris skirtingų nuotaikų ir judesio moterų figūras, dainuojančias sutartines, bus sėkmingas sumanymas, nors ir gana sudėtingas realizuoti profesionalumo atžvilgiu. Pravertė patirtis, įgyta dirbant prie „Mūzų“. „Sutartines“ viešbučio kieme pripažins geriausiu to meto architektūros ir skulptūros deriniu.
Neišduotas profesinis sąžiningumas
Šiauliečiai pelnytai gali didžiuotis kitu S. Kuzmos kūriniu – auksu spindinčia bėgančio Šaulio su iškeltu aukštyn lanku skulptūra ant 17–18 metrų aukščio kolonos Saulės laikrodžio aikštėje. Meistriškai suvaldytos tokiame aukštyje stovinčios skulptūros proporcijos leis gėrėtis ja ne tik padange sklandantiems paukščiams; preciziškai sutvarkytos bus visos smulkios detalės. Toks šio skulptoriaus nė karto kūryboje neišduotas profesinis sąžiningumas.
„Auksiniu berniuku“ vadinamas „Šaulys“ spindi sugavęs mažiausią saulės spindulį. Saulės šešėlis, slinkdamas ciferblatu su aikštėje įlietais metalo skaitmenimis (12, 3 ir 6), rodo geografinės platumos vietinį laiką. Skaitmenys žymi Šiaulių miesto įkūrimo 1236 metus. Visas aikštės kompleksas, įprasminęs tris svarbiausius Šiaulių simbolius – Saulės mūšį, miesto pavadinimo kilmę ir skubantį laiką, – įgijo nacionalinės reikšmės kultūros paveldo statusą (architektai A. Černiauskas, R. Jurėla, A. Vyšniūnas, 1984–1986).
Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui skulptorius kurs prof. Vlado Kuzmos (1892–1942) portretą. Našlė Elena Kuzmienė perduos pomirtinę vyro kaukę, išlietą šeimos draugo skulptoriaus J. Zikaro. Domins giminės istorija, ypač senelio brolio – medicinos daktaro, akademiko – gyvenimas. Žymų kraštietį chirurgą primena atminimo ženklai prie Panevėžio Ramygalos g. 41A namo ir gimtuosiuose Rėkliuose.
Apie Kuzmų – meniškos prigimties idealistų gydytojų, mokytojų, humanitarų – likimus rašys anksti mirusio Rėklių ūkininko Jono Kuzmos ir jo žmonos Anastazijos jauniausia iš šešių vaikų dukra – mokslininkė, edukologijos mokslų daktarė Regina Kuzmaitė-Norkevičienė (1930–2025). Šiemet, kovo 1-ąją, sostinėje mirusios šios iškilios mūsų vyriausiosios kartos lituanistės pelenų urna palaidota gimnazistinės jaunystės mieste – Panevėžio senosiose kapinaitėse ant Nevėžio kranto.
Populiarus prieškariu chirurgas, daugelio chirurgijos krypčių pradininkas, ne tik Kuzmų, bet ir dažno panevėžiečio šeimoje buvo pagarbiai prisimenamas. Stanislovo tėvas Algirdas Kuzma jaunystėje irgi buvo pasirinkęs studijuoti mediciną, bet po dviejų kursų buvo priverstas išeiti kariauti. Prieš pradėdamas skaptuoti savo mėgstamą juodalksnį, skulptorius įdėmiai tyrinės žymaus chirurgo veido bruožus. Įstrigs tėvo sesers Reginos vaikystėje įsimintas pelerina apsisiautęs aukštaūgis su barzda, ilgais garbanotais plaukais – dėdė Vladas, per laukus atskubantis iš Panevėžio geležinkelio stoties.
Prisimins ir tėvo Algirdo, pagelbėdavusio dėdei operacijose, pasakojimą apie neįtikėtiną šio darbštumą. „Turiu dirbti kaip mašina, laikrodžio mechanizmo sukama. Ir tas mane moraliai visai patenkina, kad vien tik darbą, darbą ir darbą tematau…“, – viename laiške rašys V. Kuzma. Toks atsidavimas darbui iki užsimiršimo bus artimas ir skulptoriui: iš dirbtuvės neprikviečiamas pavalgyti, paskaitų ar draugų susibūrimų metu nuolat ką nors peiliuku drožinėjantis. Atvažiavęs į giminaičių šventę Daukniškiuose, pamirš ir vėlų laiką, ir prastą savijautą, ir tolimą kelią. Pasak Reginos, tokie jau tie Kuzmos – Stasys, jo tėvas Algirdas ir senelis Jonas, miręs dešimčia metų anksčiau, negu gimė talentingas anūkas. Visi trys – plačių užmojų, dosnios širdies, ne itin praktiški romantikai; visi išėję į Amžinybę dėl širdies ligų.
Darbštumu, grožio pajautimu dar mokykloje, kaip pasakojo kartu besimokiusi mano mama, garsėjo puikiai piešęs Stasio tėtis Algirdas. Vėliau jis pamokys trylikametį sūnų konstruoti paveikslą prieš stojant į menų mokyklą. Algirdo brolis Kęstutis drožinės medines skulptūrėles. Dėdę Kęstutį ir Stasį, viešint Daukniškiuose, suartins pokalbiai apie kūrybą ir iki tol sūnėnui jo šeimoje, kaip ir daugelyje to meto kitų, vaikams nutylėti pasakojimai apie dramatišką pokarį, partizanų veiklą, tremtį. Bus sujaudintas dalyvavęs Kęstučio ir Rūtos Kuzmų medžio drožinių bei skulptūros parodos, skirtos Lietuvos nepriklausomybės 80-mečiui, atidaryme Panevėžio kraštotyros muziejuje. 1948 metais to paties, anuomet buvusio KGB pastato, rūsyje buvo kalinamas dėdė Kęstutis Kuzma.
Kitas S. Kuzmos skulptūrinis portretas taip pat skirtas medicinos profesoriui – žymiam mūsų dienų kardiochirurgui Vytautui Sirvydžiui. Per ilgus ligoninėje praleistus gydymosi metus abu buvo tapę artimais filosofinių pokalbių bičiuliais. Skulptūra vaizduoja pasirengusį operacijai V. Sirvydį: jau su kauke, besitaisantį pirštines, pro akinius įdėmiai žvelgiantį į pacientą. Su kardiochirurgija susieta parodoje rodyta ir dabar saugoma Dailės muziejuje dar viena S. Kuzmos jautri skulptūra – „Donoro širdis“, sukurta 1987 m., pirmą kartą pas mus persodinus širdį.
Legendinei Barborai – „gyvybės, aistros ir ilgesio“
Žymus plastinės rekonstrukcijos specialistas, pernai miręs mokslininkas archeologas Vytautas Urbonavičius, atkūręs K. Donelaičio ir kitų istorinių asmenybių portretus, buvo pakvietęs S. Kuzmą meniškai patobulinti Barboros Radvilaitės atvaizdą. Renesanso gražuolės – romantiškos meilės legendos – balto marmuro portretui skulptorius suteiks „gyvybės, aistros ir ilgesio“. Dar iškals garsųjį Barboros Radvilaitės nuometą iš tūkstančio perlų, aukso grandines ir mylimojo karaliaus Žygimanto Augusto medalioną ant krūtinės. Vėliau iš balto marmuro sukurs Barboros Radvilaitės biustą – jis dabar saugomas Valdovų rūmuose.
Be galo mėgo baltą marmurą, ypač geidžiamą sakraliniams kūriniams. Balto marmuro skulptūrą kompozitoriaus F. Loewe’o išpuoselėtam sodui 1990 m. užsakys Kalifornijos garsus plastinės ir estetinės chirurgijos specialistas Jonas Domanskis. Tuo metu sodas jau priklausė šiam išeivių iš Lietuvos sūnui, ne vienas atostogas praleidusiam konsultuojant ir operuojant vaikus Vilniaus universiteto Vaikų ligoninėje. Palm Springso sode S. Kuzma su įkvėpimu kurs Kararos baltojo marmuro „Puikiąją ledi“. Ryškinami veido bruožai primins mamos Genutės – meniškos prigimties mokytojos – jaunystės dienų nuotrauką ar mylimą žmoną Lidą. Su Lida jiedu kartu nuo M. K. Čiurlionio menų mokyklos. Jau tada mamai atveš parodyti balto marmuro mylimosios portretą; Lida visada bus jo Mūza.
„Jaučiuosi pakylėtas, kai aplanko ypatingas jausmas, vadinamas įkvėpimu. Ir artimiausias kelias į tokią būseną man yra mažųjų formų skulptūra. Atsiduriu tarsi kitame – asmeniškų erdvių – pasaulyje. Toks darbas, dažnai spontaniškas, gali atsirasti per keletą dienų. Idėja, dvasinis ir emocinis krūvis, skulptūros forma ir medžiaga – viskas čia viename lydinyje…“, – yra prisipažinęs S. Kuzma.
Todėl mieliau rinkosi dekoratyvinę skulptūrą, jautė polinkį tautinei romantizuotai istorijai. Trauks senovės kario ginklų, riterių šarvų grožis. Diplominiam darbui sumanys išdrožti medinį istorinio miesto sargybinį su skydu. Tema tiks Vilniaus 650 metų jubiliejui, bet ne tuometei valdžiai. Jauno skulptoriaus idėją pavyks apginti studentus visada užtardavusiam diplominio darbo vadovui prof. G. Jokūboniui. Varinę kūrinio kopiją padarys meistras V. Navickas. „Vartų sargybinis“ atsistos Trakų g. 2 / Pylimo g. 24 namo nišoje. Tiesa, tada dar be Gedimino stulpų skyde – juos iškals vėliau.
Ne vienas anuomet galėjo būti laisvesnis kurdamas dekoratyvines skulptūras ar antkapinius paminklus. Tai galima pajausti žvelgiant į vieną nuotaikingų ankstyvųjų skulptūrų „Vasara“ nuotrauką: žingsniuojanti jauna moteris apnuoginta krūtine ir platėjančiais džinsais ranka prilaiko ant kaklo pasodintą kūdikį. Deja, tik nuotrauka – skulptūra saugoma muziejaus fonduose. Vėliau bus ne tik einanti. Antai „Sėdinti moteris“ (1993) yra MO kolekcijos nuosavybė. Bus ir stovinčios, pasilenkusios ar priklaupusios: „Priklaupęs angelas“, „Sėdinti be veido“, „Žvaigždė“, „Eglės nuojauta“, „Šilo moteris“, „Einanti tiesiai“. Figūros neretai jaukiai, kiek paslaptingai pridengtos skulptoriaus pamėgtų skraisčių ar skaros (iš vaikystės ilgesinga asociacija su M. Martinaičio „Tu numegzk man, mama…“). Tarp mažųjų formų skulptūrų – ir „Šeima“, „Pasilenkusi moteris“, „Žemė“, „Debesis“.
Tik, gaila, mažosios skulptūros, patekusios į muziejų fondus ar privačias kolekcijas, retam matomos – mažiau žinomos už sukurtas viešosioms erdvėms. Mažąsias skulptūras kartu su šio menininko visu kitu palikimo aukso fondu – piešiniais, modeliais, kūrinių viešojoje erdvėje fotografijomis – buvo galima pamatyti 2013 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengus S. Kuzmos kūrybos retrospektyvinę parodą. Mažąsias skulptūras paskolino šeima, privatūs asmenys ir muziejai. Tik pasvajoti galima būtų apie tokios ekspozicijos – XX a. pabaigos nacionalinio modernizmo fone – panašaus pakartojimo variantą S. Kuzmos gimtajame Panevėžyje.
Viską matyti meilės šviesoje
Parodos „Skulptūra+5425“ pavadinime skaičiai – skulptoriaus kalendoriuje kasmet pliuso ženklu pažymėtos kūrybinio darbo dienos: jų 1976–2012 metais būta 5426. Toks kūrybos dienų galimybės ir jų vertės paliudijimas be galo skaudžiai gelia, žinant, kaip jos būdavo išplėšiamos iš nebūties grėsmės. Treji, o su gydymu ir reabilitacija gal ir penkeri gyvenimo metai ligoninėse. Bet Stanislovas, pasak jo bičiulio Gedimino Karaliaus, turėjo retą sugebėjimą iš negalios, bėdos rasti išeitį ir paversti kūryba.
Sugrąžintas tikintiesiems ir statomas naujas bažnyčias įprasmins subtilūs, dvasingi S. Kuzmos sakraliniai kūriniai: „Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimas“ Ignalinoje, „Nukryžiuotasis“ Vilkaviškio katedroje, „Prisikėlęs Kristus“ (1996) ir „Marija su mažuoju Kristumi“ (2003) – abu Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje Elektrėnuose, „Nukryžiuotasis“ Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje Nidoje (2005), „Švč. Mergelė Marija Škaplierinė“ Kiaunoriuose, „Prisikėlęs Kristus“ Kolainiuose. Išsipildys seniai pasąmonėje kirbėjusi viltis kada nors kurti bažnyčiai.
Dėmesingai, jautriai kūrė estetiškai vertingus ir žinią atminčiai apie išėjusįjį perteikiančius antkapinius paminklus meno žmonėms. Antakalnio kapinėse vienas pirmųjų – „Rūta“ – anksti mirusiai kompozitorei K. Brundzaitei (1942–1971). Pirmoji moteris lietuvių moderniosios muzikos kūrėja 1964–1965 m. dėstė ir Panevėžio muzikos mokykloje. B. Almonaitytei (1934–2004) kurs jos vaidmens iš G. Verdi operos „Aida“ – Amneris raudos tema. J. Ivanauskaitei (1961–2007) – „Angelas“, rašytojos mamos meno kritikės Ingridos Korsakaitės prašymu. Aktorės O. Konkulevičiūtės-Banionienės (1924–2008) atminimą įamžins „Melpomene“. Antkapinis paminklas su kauke – teatro, teatrališkumo simboliu – patiks ir Donatui Banioniui (1924–2014).
Antakalnio kapinėse iškils ir antkapis dailininkui, pasak Augustino Savicko, pamirštam puikiam lietuviškos gamtos poetui Jonui Vilučiui (1907–1978), granite iškaltas sūnaus universalaus meistro Kristupo Vilučio. Žymaus mūsų dienų grafiko Mikalojaus Vilučio ir jo brolio Kristupo mama – anksti mirusi talentinga skulptorė, knygų iliustruotoja Emilija Liobytė-Vilutienė (1916–1955). Kauno Petrašiūnų kapinėse yra S. Kuzmos antkapinės skulptūros „Klūpantis angelas“ (2004), „Priklaupusi moteris“ (2000). S. Kuzmos teigimu, be K. Vilučio, V. Navicko ir V. Solomino tvirtų rankų visos skulptūros, ypač antkapinės, nebūtų pastatytos.
Šaltą 2012-ųjų vasario 1-osios vakarą į Taikomosios dailės muziejuje surengtą albumo „Stanislovas Kuzma“ pristatymą sugužėjo gausybė meno žmonių, draugų, bičiulių. Iki lemtingojo tų pačių metų rugpjūčio 14-osios ryto buvo belikę šeši mėnesiai. Stanislovas su jį lydinčiais medikais atvyko tiesiai iš ligoninės. R. Paknio leidyklos albumas, sumaketuotas jaunystės draugo grafiko I. Zibuco, su A. Baltėno 80 nuotraukų, dedikuotas medikams. Prof. G. Uždavinio teigimu, Stanislovo – lietuviškojo Mikelandželo – kova už savo gyvenimą kaip kūrybos galimybę, gebėjimas matyti pasaulį gerumo šviesoje buvo verti medikų pastangų.
Skulptorius išlaikė dvi sudėtingas širdies operacijas, jam dėti stentai, keistas stimuliatorius. Pirmoji operacija, keičiant du vožtuvus, iš JAV atvežtus V. Vildžiūno rūpesčiu, atlikta vos peržengus trisdešimt. Prisimenu, kaip su panevėžiečiais dailininkais Kranto kampiniame name tuomet gaudėme jaudinančias žinias apie Stasio sveikatą po sunkios operacijos. Buvo vertinamas, mylimas – nes ir pats niekam nejautė pavydo. Pasak Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro paminklo kūrimą inicijavusio tuomet dramos teatro režisieriaus, vėliau Seimo nario Juliaus Dautarto, S. Kuzma buvo išskirtinė asmenybė, sugebėjusi viską matyti meilės šviesoje.
Apie meilę žmonėms ir siekimą įgyvendinti jų viltis kūryboje sujaudintas gausybės žmonių dėmesio tą vakarą kalbės ir pats S. Kuzma. Sakys: su kiekviena skulptūra, sukilus adrenalinui, tarsi šoktum per ugnies lanką – fatališkas lemties ribas. S. Kuzmos teigimu, taip ir LDK kunigaikščio Aleksandro skulptūra Panevėžyje 2003 metų rugsėjį, „žmonėms surėmus pečius“, iškilo per devynis mėnesius. Vieną gražiausių mūsų dienų paminklą istorinei asmenybei sukūręs S. Kuzma apie jį mąstyti pradėjo dar ligoninėje, po antrosios širdies operacijos. Eskizus piešė Valkininkų sanatorijos reabilitacijos palatoje. Vėliau – darbo modelis. Prie skulptūros dirbo su sūnumi skulptoriumi Algirdu ir prityrusiu akmens meistru Viktoru Solominu.
Gimtajam miestui kunigaikštį Aleksandrą kūrė su ypatinga pagarba ir romantiniu nusiteikimu, norėjo parodyti to meto šviesią, vakarietiškos orientacijos asmenybę, palankiai nusiteikusią humanistinių idėjų sklaidai. Šis paminklas primena S. Kuzmos pasakytą mintį, kad skulptorius negali sukurti reikšmingo paminklo istorinei asmenybei, kol nebus „tam tikro lygio istorinės sąmonės“. Matyt, Panevėžys jau buvo tam subrendęs.
Ar daug mūsų dienomis iškilo istorinių paminklų Lietuvos valdovams? Tais pačiais 2003 metais, kaip ir Panevėžyje, Vilniuje atidengta R. Midvikio skulptūra Lietuvos karaliui Mindaugui. 2006 m. Kėdainių aikštę papuošė A. Boso paminklas kunigaikščiams Radviloms – LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos biustas, iškilęs virš LDK iždą simbolizuojančios skrynios. 1998 m. Birštono parke, tarp Vytauto kalno ir Nemuno krantinės, atsistojo G. Jokūbonio Vytautas Didysis su žirgu, 1996 m. Vilniuje – V. Kašubos paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, o 1995 m. Druskininkuose – to paties išeivijos skulptoriaus – karaliui Mindaugui. Pernai Kaune atidengta dar viena, istorikų ir profesionalaus meno kūrėjų gana skeptiškai vertinta kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio bronzinė skulptūra (autoriai O. Sydorukas ir B. Krylovas).
Tikra laimė, kad sūnus Algirdas, pasirinkęs tą pačią profesiją ir tapęs skulptoriumi, galėjo padėti tėvui kuriant ne tik šį paminklą. Dukra Gabija, VDI studijavusi tekstilę, vėliau pasuks link medicinos srities. A. Kuzma pratęs kai kuriuos tėvo sumanymus ir pats sėkmingai kurs. Vilniaus Tauro kalno papėdėje iškils jo puspenkto metro aukščio obelis iš rūdinto plieno su aukso obuoliais. Įkvėptas tėvo seniai lipdyto A. Ramanausko-Vanago biusto, Antakalnio kapinėse pastatys paminklą legendiniam partizanų vadui. Menininkų kalnelyje taip pat yra A. Kuzmos kurti antkapiniai paminklai V. Kernagiui, rašytojui R. Gaveliui, kompozitoriui V. Klovai, lietuvių džiazo perkusininkui, unikalaus varinio gaublio išradėjui T. Dobrovolskiui.
Tik po S. Kuzmos mirties bus prisiminta prof. A. Marcinkevičiaus siūlymu 1989 m. sukurta gydytojų pasiaukojamą darbą, sergančiojo, jo artimųjų viltis ir prisikėlimo dvasią įprasminanti skulptūra „Lozoriau, kelkis“. Pagal biblinę legendą sukurtas skulptūros modelis, piešiniai kone tris dešimtmečius buvo užmiršti. Ši įspūdinga granito ir bronzos skulptūrinės grupės kompozicija bus pastatyta po 27 metų. Kaip ir kadaise Panevėžyje – „surėmus pečius“ visuomenei ir medikams. Tam prireiks sūnaus A. Kuzmos ir akmens meistro V. Solomino, talkinant Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui architektui Rolandui Palekui, trejų metų pasiaukojamo darbo. Už šį kiekvieną žmogų iki sielos gelmių jaudinantį sakralinį kūrinį, iškilusį Santarų klinikų vidiniame kiemelyje, ko gero, nieko gražesnio ir prasmingesnio iki šiol gydytojams nėra sukurta.
Autorė – Irena Vida Bielskytė